Skaitau eilėraščius, kitų žodžius,
Atrodo – kalbuosi su draugu.
Gal net į raustančius medžius,
Tiktai savus, pažvelgiame kartu.

Varžaus, truputį neramu
Tarp atvertų minčių,
Gal esi svetimas joms tu,
Gal laukiamu svečiu?

Poezija – širdies kalba,
Čia tikra ir kilnu,
Jausmų srovė skaisti, tyra
Nubėga upeliu.

Kiti galbūt uždegs aistras
Ir susikirs žaibais,
Tada ir tau sieloj audra,
Pats karžygiu darais.

Eilėraščiai – jaunystė,
Kai žemėj taip gražu,
Jog nebaugu nuklysti,
Pasukt savu keliu.

Treti – į naktį, sutemas įausti,
Nutvilko baime, šaltuku,
Priverčia vienumą pajausti,
Dalintis svetimu skausmu.

Skaitau eilėraščius. Nors nematau,
Kas juos parašė, koks žmogus,
Tiktai jaučiu, tiktai žinau,
Kad jis lyg rytmetis šviesus.