Ir vėl keliausime į praeitį sapnais,
atversime piliakalnius senus,
užminsime minas ir paslaptis iššausime aukštyn,
ir lis saldainiais iš dangaus.

O kur būsi tu?
bejėgis, stiprus, visagalis?
visi jie godūs tavęs,
o kas tu?
Nežinau ir nenoriu tapti kaip jie.

Ko neperskaičiau, nes tingėjau,
dabar šukes tų duženų rankioju iš padų,
sustok, nejudėk, o dar geriau nejausk,
nebūsi kaip jos, tad pakviesiu pietų.

Kam valgis, kam publika,
man šviesus rytojus,
skęstu savyje, gal nori kartu?
bent palydėk patyliukais.

Atimsiu jūsų liūdesį,
išbarstysiu pelenus ten, kur jų vieta,
šoksim rudeniop,
myli, tyli, kenčia – ne tik laukia.