Tekanti saulė kopia medžių kamienais,
dangus rausvai mėlyna jūra suošia,
visi daiktai pamažu ima plaukti į dieną,
į vilčių ir laukimo sklidiną uostą.

Didmiesčio gatvių triukšmas stiprėja ir plečiasi,
saulė žarijų primėto net į siauriausius skersgatvius,
diena klijuoja ant sienų skelbimą, kuriame parašiusi:
astrologų prognozėmis būsiu keista, nenuspėjama, kintanti.

Šviesoforai uždega žalią šviesą kiekvienoj sankryžoj
ir žmonės keliauja švilpaudami sau seną melodiją,
turgaus prekiautojai šildosi saulės sankaupose
ir maloniai murkia šiluma ir šviesa apsinuodiję.

Bažnyčios boštuose paklydėlės varnos bando suokti,
varpinėj benamis katinas džiaugiasi pelių draugijoj,
miestas gyvena be rūpesčių, nieko rimtai nesuvokdamas,
viskas sklandžiai dėliojas į vieną dienos idiliją.

Vakarėjant visi suskubs namo sugrįžti,
ligi saulės laidos pats geriausias metas
krykštaut vaikams, suaugusiems nesipykti,
saulė nusileis, pasikeis prognozės ir datos.