Girdžiu vis tavo balsą, nors tavęs nėra šalia,
Kodėl... kodėl išeiti paskubėjai?
Vis laukiu, vis tikiuosi, kad užsuksi netyčia,
Ir vėl klegėsim, kaip kadais klegėjom.

O kaip sunku, o kaip nesvietiškai sunku
Tavęs taip laukti, nors žinau – negrįši...
Brolau broluži, linkstu nuo svorio debesų,
Nuo ašarų, nuo ilgesio ir liūdesio.

Ne mane vieną palikai – vaikus, mamą ir žmoną...
Kaip be tavęs surinkt kasdienos perliukus?
Kaip rast stiprybę išgyvent šiandieną,
Kur rasti šilumą, kad išgyvent metus?

Kur tavo balsas, raminęs, visus gaubęs,
Kur gi stiprybė tavo – visiems ją dalinai...
Tavęs miškuos galingi briedžiai laukia,
Pabūgę speigo ir nuožmios žiemos.

Tave girdžiu – visi mes girdim tavo balsą,
Atėjusį iš tolių, iš spengiančios tylos,
Brolau broluži, kaip be tavęs gyventi –
Iš naujo mokomės pamokose lemties.

Tik tavo balsas, tik tavo siela jungia –
Skausme pabirtume lyg žirniai iš ankšties...
Tik tavęs vieno, tavęs vieno laikomės,
Prisiminimuos šildomės ir vengiam užmaršties.