Vieną eilinę rudens popietę kai jaunuolės apsirengusios puošniausias sukneles išeina pasitikti savo mylimojo grįžtant iš kariuomenės kai septynmečiai berniukai dviračiais suka ratus aplink kraupų pastatą vis neišdrįsdami į jį užeiti susirinkusios vietinės mamos Marselės namuose viena kitą lengvai apkabina. Eilinis pasisveikinimas. Tačiau įžengusios į Marselės namus viena po kitos pradeda paslapčia traukti atsigabentus daiktus. Lorena visada prieš išeidama tarp krūtinės įsideda sutrynta vyro kortų kaladę. Kamilija visada savo pirkinių maišelį turi brangaus viskio. Moterys susėdusios prie ovalaus medinio stalo kurio viena koja nulaužta po paskutinio karto kai Marlena išgėrė kiek per daug viskio.

Pokalbį pradeda Marselė:
- Puikus oras, damos. - dirbtinai šypteli Ji.
- Žinoma. Šiandien mažasis Tomas išmoko važiuoti savo dviračiu.- - Lepteli Kamilija.
Dalykiškas pokalbis. Moteris susižvalgo ir nusišypso. Ore įsitvyro nemaloni aplinka
- O dieve, moterys. Visos žinom ko čia atėjom. Taip jau penki metai susitinkam, o Jūs vis dar pradedate viską tais kvailais dalykiškais pokalbiais kurie nė vienai iš mūsų neįdomūs.- taria Lorena.
Visos nurausta.
Staiga įsidrasinusi Marlena prabyla.
- Na gerai gerai. Kamilija trauk tą viskį. Šiandien visą dieną apie jį svajojau. Oras sušiktai karštas. Ta suknelė spaudžia mano pilvą. Vos kvepuoju, o bateliai nutrynė kojas iki kraujų.
- Marlena, žinoma viskio turiu, bet nemanai, kad kiek nemandagu taip keiktis. Augini mažą vaiką. Juk nenori, kad Jis suaugęs taip kalbėtų. Juk gyvenimą jis baigtų tryndamasis su tokiais kaip Patricijos vaikais.
- Su niekuo jis nesitrins. Mes su Tėvu nutarėm, kad tik baigęs čia vidurinę jis keliaus ginti mūsų šalies.
- Nemanai, kad tai kiek pavojinga?- Susidomi Marselė.
- Jau geriau Jis kariauja už mūsų šalį negu tampa kokiu pašlemėku kurio nekęs visas miestelis. Jūs pagalvoti ką kiti kalbėtų apie mūsų šeimą...
- Gal būt tu ir teisi... - numykia Kamilija išlėto traukdama viskio butelį.
- Aš tuoj. Tik atnešiu taures. - Lipdama laiptais surinka Marselė.
- Palauk! Aš tau padėsiu. - Iš paskos nubėga Kamilija.
Joms dingus Lorena nusiima rožinę skrybelaitę ir pasitaiso suknelę dengiančią jos kelienus.
-hhmm.. - susimaščiusi suburba Marlena.
- Kas?
- Niekad neatkreipiau dėmesio į šiuos namus. Čia taip tvarkinga.
-Tai normalus. Kiekviena šeima turinti nors kiek pagarbos savo šeimai ir namams juos palaiko tvarkingus.
- Bet čia kažkas ne taip. Tiesiog visada viskas taip pat.
- Tau viskas gerai?
- Na atkreipk dėmesį, kad ir į tą vazą. Joje visada būna pamerktos Aguonos.
- Aguonos gražus augalas..
- Jos netikros. Šitie namai lyg plastikiniai čia niekas nejudinama. Visada viskas tobula. Juk Marselė turi šunį?
- Turi.
- Tai kur jis? Kodėl aš jį matau tik kiekvieną trečiadienį apie puse keturių kai Marselė esą eina į parduotuvę nors būnu ją sutikusi parduotuvėje prieš pusvalandį.
- Tu perdedi.
- O jos vyras?
- Jis dirba! Dėl Dievo meilės Marlena. Viskas normalu. Juk Tavo vyras dabar taip pat dirba. Jei jis būtų namie Tavęs čia nebūtų.
- Kada nors matei Jį?
- Taip. Praeitą mėnesį. Pavasario šventėje.
- O mano vyrą kada matei.
- Vakar , su Tavim parduotuvėje.
- Matai. Jos vyrą aš matau stebėtinai retai. Yra žmonių kurie išvis jo nematė.
- Ką tu nori tuom pasakyti?- Įširsta Lorena.
- Klausyk, man tikrai nerūpi kodėl pas ją yra pamerktos netikros aguonos arba kodėl vakarais puse keturių matai ją vaikštant su šuniu ir tuo labiau kodėl Jos vyras retai pasirodo miestelyje. TAI NE MŪSŲ REIKALAS. SUPRATAI?- suriko Lorena.
Į svetainę įžengė Marselė nešdama penkias taures.
- Kas nutiko?
- Ne nieko. Viskas puku. Tiesiog šnekėjomės apie Mūsų nuostabų miestelį. - nervingai kratydama rankas išlemeno Marlena.
Marlena pažįsta šias moteris. Visos jos vienodos. Viena kitos tiesiog nekenčia, tačiau apsimeta artimiausiomis draugėmis nes kitaip visas miestelis jas apkalbės kaip tą Patriciją.
Patricija buvo viena tų moterų kurios nebijojo pasakyti savo nuomonės nors jos niekas ir neklausė.
Dabar Marlena žinojo, kad Lorena atsiskleis visu grožiu. Lorena buvo moteris kuri žūtbūt norėjo išlikti. Ji buvo griežta su kiek aštriu humoro jausmu ir tokios jos moterys į savo ratą nebūtų priėmusios todėl Lorena tapo tokia pats kaip Kamilija. Bukagalvė padlaižė.
- Ak taip. Marlena mano, kad mūsų miestelis kiek keistas, ypač kai kurie jo gyventojai.
- šitkaip.. Ar pasipasakosi mums Marlena? Juk tarp mūsų paslapčių neturėtų būti.. - Su sarkazmu iškošė Marselė.
Nesamonė. Visos jos viena kitai melavo. Ta smulkmena kuri jau keletas dienų graužė Marleną dėl Marselės gyvenimo buvo palyginti niekis su tokiomis paslaptimis kurias slėpė kiekviena iš jų.
- Na, Ne... čia nieko ypatingo nebuvo. Tiesiog pagalvojau, kad.. ne nesvarbu.
Marlenai pradėjo trūkti oro. Ji žinojo, kad Marselė viena žinomiausių miestelio gyventojų visi ją myli. Susipykti su Marsele tas pats kaip susipykti su visu miesteliu, o jai ji dar gerai pasistengtų tai Marlenos visoj šalį nemėgtų.
- Baikit. Marlena gal nori viskio? Atrodai tikrai prastai. Manau tai vis dėl to karščio.- Rūpestingai burbtelėjo Kamilija.
- ačiū. Man tikrai labai karšta.- kiek atsigavusi šyptelėjo Marlena.
Kamilijai besilenkiat įpilt viskio Marlena pastebėjo linksmą šypsenėlę. Rodos Ji net mirktelėjo Marlenai. Kamilės šypsena buvo suprantanti ne pašaipi. Atrodė, kad ši kvaila mergiotė paklūstanti kiekvienam Marselės įsakymui vis dėl to suprato Marleną.
Kambaryje įsitvyrojo žudančiai nemaloni tyla. Galėjai girdėti kaip kitoje gatvės pusėje kaimynas kalbasi su savo žmona apie būsimas jų vaiko vestuves.
- Aš apsirengsiu rožinę gėlėtą suknelę ir nusipirksiu naujus kreminius batelius!
- Nemanai, kad tai kiek per brangu?
-Gal būt, tačiau per vestuves noriu atrodyti pritrenkiamai.
- Tu man ir tokia atrodai nuostabi.
Tada galėjai išgirsti lengvą bučinio garsą.
Per penkrius metus kol čia susirenka moterys niekada nebuvo taip nemalonu, žinoma jos visada viena prie kitos jautėsi nejaukiai bijodamos išpliurpti ką nors ko nė viena iš draugių neturėtų žinoti, tačiau paskutiniai metai pasidarė nebepakenčiami. Kiekvieną kart Marselė jas kviesdavosi vis tikėdamasi išgirsti naujų paskalų, Kamilija eidavo pasipasakoti apie savo nuostabų šeimyninį gyvenimą, Lorena norėdavo tiesiog prisigerti, kad galėtų grįžusi kristi į lovą ir užmiršti visas savo bėdas, o ko ten ėjo Marlena? Seniau ji puikiai sutarė su kiekviena iš jų, žinoma jos buvo ne keturios, jų kompanijoje tada dar egzistavo nuostabi moteris vardu Patricija. Taip, Marlena čia ėjo tik dėl Jos. Patricija nebijojo pasakyti savo nuomonės, tačiau visada iš klausydavo moteris. Ji niekada neivienos iš jų neapkalbinėjo. Tačiau vieną gaivaus rudens popietę 1963 metais moterims vėl susirinkus maloniai pasėdėti jas pasitiko nemaloni žinia.
- Apgailestauju pranešti, tačiau Patricija nebenori čia lankytis, ji pasakė, kad čia tik krūva snobių,nė viena iš mūsų jos nedominam. Išvadino mus alkoholikėmis ir trenkusi man į veidą, įsivaizduojat moterys BE JOKIOS PRIEŽASTIES trenkusi man į veidą Ji išėjo! Tikiuosi ją visas miestelis prakeiks. - Ištarė tvirtai Marselė. Keista. žmogus ką tik netekęs savo draugės ir gavęs antausį kalbėtų kitaip. Marselė kiek džiaugėsi visu tuo fiasko kuris neseniai įvyko.
Nuo to karto apie Patriciją miestelis kalba nesustodami. Jiems nepatinka tai kaip Ji rengiasi. Jiems nepatinka tai, kad Patricijos vaikai atidarė savo parduotuvę, o ne baigė mokslus ar įstojo į kariuomėnę, Jiems nepatiko tai, kad Patricija neturi vyro, Jie nekentė visko ką darė Patricija. Nuo rytinių pasivaikščiojimų iki lengvo poilsio su arbata savo terasoje.
-Marlena!! Tau viskas gerai?- Suriko Lorena ir stipriai ją papurtė.
- Taip, tikriausiai gerai... Tiesą sakant ne, mane tikrai paveikė tas karštis. Aš jau eisiu namo, prigulsiu gal pasidarys geriau.
-Žinoma žinoma. Juk nenorime, kad tu susirgtum. - abejingu veidu iškošė Marselė.
Marlena palengva atsistojo ir nusvyravusi iki durų staigiu judesiu jas atidarė ir įžengė į lauką. Lengvas vėjelis pralėkė pro jos paraudusius skruostus. Pakėlusi galvą Ji pastebėjo, kad dangus apsigaubęs juodu storu gąsdinančiu debesiu.
- Hm.. Ačiū Dievui karščiai pasibaigė. - mintyse pagalvojo Marlena ir pasuko Patricijos namų link.
Kiek paėjėjusi taku vedančiu link miesto centro, vėliau pasakukusi į kairę link Styvo Makelsono daržovių parduotuvės perėjusi gatvę Ji pamatė vietą kurioje stovėjo kiek senesni namai, Jie labiau priminė Marlenos tėvo namą Jos Tėvas buvo jau senas ir neturi nei pinigų nei noro Jį taisytis, reikėjo keisti stogą, įdėti naujas patvarias duris ir apkarpyti jau seniai "tobulumo" normą peržengusias gyvatvores.
"Tobulumo norma"- tai toks apibūdinimas kuriant tobulus namus. Kiekvienas elementariausias daiktas turėjo atitikti jas. Gyvatvorės turėjo būt nedaugiau vieno metro aukščio. Žolė turėjo būti pjaunama kiekvieną savaitgalio popietę, net telefonas turėjo stovėti specialioje vietoje.
Šioje gatvelėje gyveno tiek daug pinigų neturintys, tačiau visomis jėgomis stengiantys pasidaryt gražius namus žmonės, Jų pažiūros nebuvo tokios kaip kitų gyventojų, Jie buvo laisvi, atsipalaidavę ir draugiški vienas kitam. Marlenai čia patiko, kai buvo mažesnė čia Ji visada turėjo tikrų draugų, tačiau kai Jos mama tai sužinojo mergaitė buvo neišleidžiama iš akių. Jei buvo uždrausta čia ateiti. Po keletos metų Marlenos mama mirė ją partrenkė automobilis jai einant iš darbo namo, tais pačiais metais į gatvelę atsikėlė gyventi Patricija.
- Atsiprašau, gal galite pasakyti kur gyvena Patricija?
- Patricija Malkon?
- Taip, ta pati Patricija.
- Paeikite dar 5 namus į priekį, pamatysite mažą namelį, kieme augs tulpės o terasos sienos bus išpaišytos nuostabiomis gėlėmis.-Tai tarusi miela moteris pasuko link savo namų.
- Labai Jums ačiū. - padėkojo Marlena.
- Nėra už ką. Tačiau paskubėkite, manau artėja tikra liūtis- tarė moteris pažvelgdama į dangų.
- Nesijaudinkite, aš greitai. Man tiesiog reikia pasikalbėti su Patricija.
Maloni moteris šyptelėjo ir nužingsniavo keliu.
Marlena palengva pradėjo eiti link Patricijos namo. Kojos buvo sunkios lyg švininės, plaučius spaudė nerimas. Ji nežinojo ko bijo, gal tiesos. Nuo pat 1963 metų rudens kai Ji išgirdo visą šią istoriją ją kasdien apimdavo nerimas, kad vis dėl to kažkas ne taip. Juk Kai Patricija išėjo Marlena net nesistengė su Ja bendrauti Jai buvo saugiau likti Tarp tų keturių snobių nes jos garantavo jai malonų gyvenimą. Tačiau paskutiniai metai Marlenai vis dažniauai darėsi nepakenčiami. Mintys apie tai, kad kažkas ne taip ją persekioja kiekvieną vakarą. Ji geriausiai iš visų jų pažinojo Patriciją, Ji buvo tikra, kad ši moteris būtų iš ten išėjusi tik tada jei tam būtų buvusi rimta priežastis. Vis dažniau Marlena susimastydavo ar nevertėtų jai taip pat iš ten pasitraukti. Tiesiog tenai Ji jautėsi per daug spaudžiama.
Marlenai bemąstant apie visą šią keistą situaciją jei prie kojų nuriedėjo senas ir nudriskęs kamuolys.
- Atsiprašau, Pone, ar galite paduoti man kamuolį? - kitoje gatvės pusėje suriko gal penkerių metų vaikas dėvintis rudas kelnes, languotą liemenę, o ant galvos jis mūvėjo ploną kepuraitę.. Ant Jo veido galima buvo pastebėti keletą neryškių įbrėžimų.
- Žinoma. - paėmusi kamuolį Marlena sviedė jį į kitą gatvės pusė.
Jį sugavęs berniukas nusišypsojo ir tarė:
- Jūs turbūt ieškote mano Mamos?
- Na manau suklydai. Aš čia atėjau aplankyti Patriciją. Patriciją Malkon. Turbūt girdėjai apie ją. Ji kažkur čia netoliese gyvena.
- Jūs stovite prie Jos namo. Patricija mano Mama.
- Kažkas čia ne taip. Nepyk, vaike, bet Tu tikrai kažką painioji. Patricija neturi mažo vaiko! - Suriko Marlena. Dabar tai darėsi visai juokinga. Tiesiog absurdas.
- Patricija MALKON. M A L K O N ! MALKON!!!!- garsiai pradėjo kartoti Patricijos pavardę vaikas.
- Aš žinau kokia Jos pavardė.
- MALKON. PATRICIJA MALKON- MANO MAMA.- Vaikas pavardę kartojo tiek daug kartų lyg nuo to Marlena būtų labiau įtikinta.
Staiga Marlena pasijautė labai nejaukiai, Ji užsipuolė vargšą vaiką. Juk su Patricija nesikalbėjo jau dveji metai. Dabar apie Patriciją skamba tik gandai. Niekas nežinojo tiesos apie Jos gyvenimą.
- Khm.. Gerai, gal tu ir teisus. Tai kur gi Tavo Mamytės namas?- kiek suglumusi pasiteiravo Marlena.
- Jūs stovit prie jo,- nusijuokė vaikas ir parodė pirštu į namą stypsantį Marlenai už nugaros.
- Ak taip.. - tarė Marlena ir lengvu judesiu apsisuko.
Įdėmiu žvilgsniu nužvelgusi i namą Ji kiek nusivylė. Namas buvo varganas, žolė kieme numindyta, ant siauro takeli vedančio link namų durų mėtėsi nutrinti vaikiški žaislai, o tos taip išgirtos gėlėtos sienos labiau priminė nusitrynusius vaikiškus piešinius. Išties Marleną šis vaizdas daug labiau nei šokiravo, Ji negalėjo patikėti, kad per dvejus metus Patricijos gyvenimas galėjo taip radikaliai pasikeisti. Žinoma visas miestelis žinojo, kad Patricija persikėlė gyventi į šią gatvę po skyrybų su savo vyru. Kalbama, kad Patricija nebeturėjo pakankamai pinigų išlaikyti savo prabangų namą todėl persikėlė į kiek mažesnį namelį ramiame rajone.
Marlenai bemąstant apie tai kaip viskas pasikeitė po to kai Patricija nustojo bendrauti su tomis moterimis, Ji pasiekė kiek palūžusias namo duris. Dar šiek tiek apsižvalgiusi mažytėje terasoje Marlena nusprendė, kad čia visai jauku. Kairėje pusėje stovėjo du dideli krėslai apkrauti mažomis pagalvėmis, šalia stovėjo mažas stalelis ant jo buvo pastatytas puodelis, šalia gulėjo seno leidimo knyga " Kvepalai".
-Hm.. Patricija vis dar nepasikeitė. Kvepalai visada buvo Jos mėgstamiausia knyga. - Pamąstė Marlena.
Tada drebančiomis rankomis Ji pabeldė į medines duris. Kambaryje buvo tylu. Niekas neatidarė durų. Apsisukusi Marlena šūktelėjo berniukui:
- Ar tu tikras, kad Mama namie?
- Taip. Ji neseniai grįžo iš parduotuvės.
Kiek nerimaudama Marlena dar kartą pastukseno į duris.
Kambaryje pasigirdo žingsniai.
Lėtai prasivėrė girgždančios durys.
-Sveika, Patricija.- Marlena nevykusiai stengėsi būti natūrali.
- O čia Tu, Marlena. - Jos vardą tarytum išspjovė Patricija.
- Kaip sekasi?- Dar vienas nevykęs bandymas pratęsti pokalbį.
- Kaip matai. - Tie dveji metai Patricijos veide paliko stiprias žymias. Paakiai buvo patinę ir juodi, atrodė jog ją kankina itin stipri nemiga, seniau prie jos skruostų spindėjusios šypsenos raukšlės dabar buvo nukarusios ir labiau priminė įsitempusius raumenis nuo stipraus dantų sukandimo.
- Puiku. Aš tik norėjau užeiti pakalbėti, na žinai, senai nesimatėm, Patricija, pasiilgau tavęs. - Iš linksmo ir lengvo tono dabar Marlena pradėjo kalbėti atvirai. Ji norėjo pasikalbėti su Patricija. Kas tas vaikas kieme? Kodėl Ji niekad neaplankė Marlenos. Ar jai viskas gerai?
- Na galėjai tai apdaryti prieš dvejus metus. Dabar kaip matai aš neturiu bereikšmiams pokalbiams laiko. - Buvo matyti, kad Patricija turėjo laiko įvalias. Ji tiesiog nevykusiai teisinosi.
- Gal rytoj? Gali užeiti pas mane. Aš Tavęs tikrai laukčiau.- vis dar tikėdamasi pakeisti padėtį siūlė Marlena.
-Rytoj šeštadienis? - dirbtinai nusijuokė Patricija. - Maniau šeštadieniais jūs renkatės išgerti daugiau viskio nes jūsų vyrai dirba ilgiau.
- Nemaniau ar dar ten eisiu.
- Tikėjausi, kad Jau išėjai. - Metusi repliką Patricija užtrenkė duris.
Marlena jautė kaip nepykanta ir kartu nusivylimas tiesiog spaudė Jos galvą, tačiau labiausiai skaudėjo širdį. Jai buvo gaila to ką padarė prieš dvejus metus. Seniau ta daili mergina raudonais plaukais, nuostabia figūra ir ilgais lieknais pirštais laikoma miestelio moters idealu buvo Marlenos draugė, tikra draugė dabar kai Patricija liko viena net kiek stamboka Marlena putliais žandais ir riesta nosimi atrodė prieš ją lyg dievaitė.
Patricija po truputį nyksta. Kaip Marlena galėjo to nepastebėti? Kaip Ji galėjo palikti savo draugę dėl to, kad išliktų visų gerbiama?
Dar kiek pastovėjusi prie durų tikėdamasi, kad Patricija apsigalvos Marlena nusprendė taip lengvai nepasiduoti, žinoma Ji dabar nepradės daužyti šių durų lyg išprotėjusi, kad Patricija ją įsileistų nes tai išgąsdintų visus gatvės gyventojus, tačiau kaip nors ji privers Patriciją prabilti. Gal ne šiandien, gal ne rytoj, bet Ta raudonplaukė Marlenai papasakos viską.
Apsisukusi Marlena nužingsniavo namo. Buvo keista matyti, kad gatvėje gyvenimas nepasikeitė, niekas neverkė, niekas nesijautė nusivylę, visi liko tokie patys. Turbūt vienintelės Marlenos veide šoko liūdesys
-Marlena!!!!- Pasigirdo šūksnis anapus gatvės.
Kiek sumušusi Marlena apsidairė, jei iš paskos bėgo Kamilija.
- Kamilija? Kas atsitiko?
- Tu taip anksti išėjai, norėjau Tave aplankyti, pasiteirauti ar gerai jautiesi. Bet atėjusi Tavęs neradau namie, kur vaikštai?
- Em.. Tiesiog pamaniau, kad grynas oras man padės.
- Grynas oras? Ar tu nematai, kad artėja tikra audra?
- Audra, ką čia šneki oras puikus!
- Marlena, tau tikrai viskas gerai? Pažiūrėk į dangų. Tuojau pradės lyti.
Žvilgtėlusi į dangų Marlena net pakraupo. Dangus buvo it viena milžiniška juoda skylė. Darėsi nejauku žiūrėtų į jį.
- O Dieve.. Ir kaip aš nepastebėjau.- Apsimetinis susijaudinimas. Tik todėl, kad Kamilija atstotų.
- Ketini eiti namo?
- Namo? Ah, taip, taip žinoma, kur kitur?
- Na, maniau gal nori užsukti pas mane?
- O kam? - Šis klausimas buvo toks stačiokiškas, kad net pati Marlena pasijautė bjauriai.
- Na jei nenori..
- Ne žinoma, gerai. Galiu ateiti.
- Gerai. - Kamilijos nusivylimas tiesiog išnyko. Dabar Ji vėl šypsojosi.
- Tai kur vaikščiojai? -pakeitė temą Kamilija sukdama savo namų link.
- Ai, šen bei ten..
Dieve, kad dabar Kamilija žinotų kaip Marlenai neįdomu jos pokalbiai. PATRICIJA VAIKĄ TURI. o Marlena apie tai nežino. Kas dar nuo jos slepiama?
O gal tai nepaslaptis? Gal apie Patricijos vaiką žino visas miestelis? Jei vis dėl to Marlena užsimintų apie Patriciją. Galbūt pavyktų išpešti nors šiektiek informacijos.
- Sakyk.. Tu nieko naujo negirdėjai apie Patriciją?
- Patriciją? Ką galėjau apie ją girdėti..? - Kamilija ieškojo kur susišildyti rankas. Tikriausiai lauke buvo tikrai labai šalta. Marlena nejautė nieko. Net visą dieną ją kankinę bateliai dabar atrodė pakankamai patogūs. Tiesiog mintys apie Patriciją visiškai užgožė kitus jausmus.
- Na. Žinai.. Mes seniai su ja kalbėjomės.. Gal vis dėl to reikėtų ją aplankyti?- Prasta mintis. Dabar Kamilija tikrai supras kur vis dėl to suka Marlena.
- Juokauji? Taip?- negalėjo patikėti Kamilija.
- Ne, o turėčiau?
- Na supranti. Su Patricija jau viskas baigta. Ji nenori matyti mūsų mes tikriausiai nenorime matyti Jos..
- Tikriausiai? Ką turi omeny?
- Na, kartą bandžiau su ja pabendrauti. Sutikau ją gatvėje, Ji vaikščiojo su savo šunimi, tačiau kai priėjau prie jos Ji tiesiog apsisuko ir nuėjo. Supranti? Ji nenori turėti nieko bendro su mumis.
- Tu vis dėl to stengeisi su ja susitikti. Ko Tau iš jos reikėjo?
- Nieko.. Tiesiog norėjau palaikyti santykius, Ji buvo geras žmogus..
- Žinoma, buvo..
- Marlena! Ateini?
Bekalbėdamos moterys pasiekė kuklų Kamilijos namelį.
-Nepyk. Namie šiek tiek nešvaru, nespėjau susitvarkyt. - Burbėjo Kamilija rakindama duris.
- Nieko tokio.
Marlena pradėjo jausti kaip maži lietaus lašeliai palengva krito ant jos balto veido.
- Pradeda lyti.
- Laiku grįžom. - Šyptelėjo Kamilija.
Nusiimdama skrybėlaitę Marlena apsižvalgė.
Tobuli namai. Per keleta valandų šiek tiek pasiilgo šito vaizdo.

- Kamilija, ko nori iš Manęs?
- Nesupratau? - Dirbtinai paklausė Kamilija.
- Kas įvyko kai aš išėjau? - Griežtai klausinėjo Marlena.
- Nieko, nieko. Marlena, jei nenori tiesiog išgerti kavos gali išeiti. - Žodį tiesiog ji pabrežė kaip įmanoma stipriau.
- Dabar? Šiandien? Ar Tu Mane akla laikai? Juk akivaizdu, kad Tu nori iš manęs išpešti kuo daugiau informacijos.
- Nieko aš nenoriu! - Susiraukusiu veidu rėkė Kamilija.
- Tu sušiktai prasta aktorė. - Iškošė Marlena ir trenkusi duris išėjo į audrą.
Lauke lijo taip stipriai kad kiekvienas lašas tiesiog daužėsi į Marlenos nuogas rankas. Papūtęs stiprus vėjas nunešė Marlenos skrybelę.
- Marlena! Baik! Lauke stipri audra! Grįžk vidun! - Apgailėtinai atsiprašinėjo Kamilija.
Trenkus stipriam žaibui galima buvo išgirsti stiprų durų trenksma. Kamilija išsigando.
Nusišluosčiusi lašus nuo veido Marlena apsižvalgė. Viskas tiesiog skendo vandenyje. Regėjimo ribos buvo tik keletas metrų į priekį. Lauke darėsi pavojinga.
Marlena žvilgtelėjo į laikrodį - puse keturių. Tokiu metu Marselė išeidavo pasivaikščioti. Dabar Ji turėtų būti namie vis dėlto juk lauke tikra liūtis.
Pasileidusi bėgti Marselės namų link Marlena pradėjo abejoti. Gal nieko nenutiko? Gal viskas tik jos vaizduotės padariniai? Galbūt rytoj ryte pabudusi ji pasijuoks iš to kaip ji lakstė po visą miestelį per audrą be jokios priežasties.
Pasiekusi Marselės namus Marlena pradėjo daužyti duris.
- Marsele! Įsileisk, žinau, kad tu ten!- rėkė Marlena.
- Pro durų stiklą galima buvo pamatyti išlėto judantį siluetą.
Prasivėrė durys.
- Marlena, ko nori? - monotonišku balsu suburbėjo Marselė. Matėsi iš jos liūdno veido, kad dabar ji nenusiteikusi rimtiems pokalbiams.
- Noriu pasikalbėti.
- Gerai, gali užeiti. - apsisukusi Marselė nužingsniavo į kambarį.
- Neturėtum būti namie? - išlėto keitė temą Marselė.
- Tikriausiai turėčiau, tačiau dabar yra svarbesnių dalykų.
- Heh.. Žinoma yra. - Burbėjo Marlena. Pirmą kart ji nesistengė būti maloni. Tiesiog buvo be kaukės. Pikta surūgusi ir kankinama kažokio skausmo viduje
- Noriu pasikalbėti apie Patriciją.
- O. Patricija, tai ta mergina išvadinusi mus snobėmis prieš dvejus metus? - Lyg kažkas staiga būtų pakeitęs Marselę. Jį draugiškai šyptelėjo.
- Kuo tu apsimetinėji Marsele? Pati puikiai žinai, kas ta Patricija. Dar daugiau žinai negu betkuri iš mūsų. Ir manau pats metas pasipasakoti.
- Neturiu ko pasakoti. - Nukirto Marselė.
- Marsele, žinau, kad tu užsispyrus ir žinau, kad jei norėsi tu tikrai man nieko nepapasakosi, bet aš ėjau iki Tavo namų per didžiulę audrą. Kalbėjau su Patriciją, buvau apgaudinėjama Kamilijos. Neturiu noro kasdien pas Tave lankytis, kad sužinočiau kas čia vyksta.
- Ko Tau reikia iš Manęs? Manai man lengva? Po tos dienos kai sužinojau apie tą sušiktą vaiką kaltinu Save. Kasdien. Matau juos abu lovoje. Manai man malonu? Yra dalyku, Marlena, kurių tau nevalia sužinoti. Ir nesistenk išsiaiškinti. Viskas baigta.
- Vaiką? Tu kalbi apie Patricijos vaiką? Tai tu apie jį žinai. Kas čia daros? Jau dveji metai gyvenau iliuzijų pasaulyje. Kasdien džiaugiausi tobulu gyvenimu nors ištiesų mane supo tik melai ir apgaulės.
- Tu nenori visko sužinoti. Tiesiog reikia su tuo susitaikyti kaip tai padarė Kamilija ir Lorena.
- Kamilija tiesiog dievina Tave, o Lorena nenori likti viena. Pati tai žinai.
- Viską aš žinau! - rėkė Marselė- nereikia manęs mokinti gyventi! Kamilija yra visiška bukagalvė kuri būdama 38 metų vis dar kišasi popierių sau į krutinę, o Lorena yra alkoholikė. BET TO JIE NETURI ŽINOTI!!! Tai MŪSŲ paslaptis. Įsivaizduok jei Jie visi būtų sužinoję apie tą vaiką. Jei visas tas sušiktas romanas būtų visiems žinomas! - Klykė Marselė. Nuo pat pokalbio pradžios ji stovėjo vietoje, tačiau galėjai pastebėti kaip jai norėsi išdaužyti viską šiame kambaryje.
- Kas tie Jie? Koks romanas? Marsele KAS ČIA VYKSTA!!-dabar viskas darėsi per daug kėblu. Romanas? Ar Patricija turi vaiką nuo kito vyro?
- Dievas turbūt aklas jei leidžia man būti šitaip kankinamai. - Dabar jau visiškai nurimusi kūkčiodama burbėjo Marselė.
- Tu pai Save kankini. Ir jei dabar nepapasakosi man viso to ką slepi tikriausiai gyvenimą baigsi prisirydama tablečių.- Toliau šaltai kalbėjo Marlena.
- Patricija, ta kekšė pasigrobė mano vyrą. Ji sugadino mano šeimą. Ji sugadino mano gyvenimą.
- Tu kalbi apie Styvą?
- Vieną dieną kaip visada išėjau pasivaikščioti į mišką. Apie puse keturių. Man patinka ten lankytis. Ten taip ramu ir gera. Miškui nereikia meluoti.
Tai štai ką puse keturių Marselė daro. Ji lankosi tame miške. Tačiau juk ten pavojinga. Daugelis gyventojų ten net kojos nekelia.
- Apie šeštą valandą mano galvoje pradėjo lakstyti neramios mintys. Pradėjau abejoti. Nežinojau kas vyksta,tačiau vis labiau norėjosi grįžti namo. Nieko negalvodama pasileidau tekina namo. Grįžusi pamačiau kad durys atrakintos. Pamaniau, kad grįžo Styvas todėl užlipau laiptais aukštyn. Pasukau į mūsų kambarį o ten pamačiau Patriciją. Ji buvo su mano vyru! Ta kalė davėsi su mano vyru!!!!- verkė Marselė. Matėsi, kad jai buvo vis sunkiau pasipasakoti.
- Ar ji bent jau bandė pasiteisinti?
- Žinoma bandė!! Ji vis man kartojo, kad tai ne jos kaltė. Žinoma, lyg Styvas būtų ją tvarkęs be preižasties. Ji jį suviliojo, ir į lovą pasiguldė. Nekenčiu Jos, nekenčiu Jos nekenčiu Jos - vis kartojo šį sakinį Marselė.
- Ir kas tada?
Marlenos kūną užliejo jaudulys. Ji buvo teisi. Marselė jau seniai slėpė paslaptį. Ir ši paslaptis ją graužė kasdien vis labiau.
- Išvariau ją. Po mėnesio Patricija atėjo pas mane ir pasakė jog laukiasi vaiko.


-Nesąmonė Tu nesupranti ką kalbi.
- Užsičiaupk. - nukirto Marselė.
-Patricija laukėsi vaiko. Ji buvo neščia. Taip, viskas suprantama, o figūra? Juk neįmanoma, kad Ji pagimdė vaiką kaip šventoji dvasia. Purpt ir guli vaikas ant grindų! Taip nebūna!!! - Juokėsi Marlena. Turbūt Marselė padaugino viskio. Telieka klausytis Jos neįmanomos istorijos ir laukti kol nurims audra Ji galės grįžti namo ir pasijuokti iš visos šitos nesamonės. Viskas darėsi Jau apgailėtinai juokinga. Perdaug sutapimų vienoje vietoje.
- Prisimeni kai Patricija pusei metų išvyko apsigyventi pas savo Mamą? Na Ji sakė, kad ši labai serga ir Jai būtina pagalba. Visa tai buvo bukas melas.
- Bet juk Jos Mama mirė. Patricija keletą mėnesių grįžusi buvo visiškoje depresijoje. Retai ją matėm išeinančią iš namų.
- Ji nemirė. Ta senė vis dar sėdi savo suklerusiam krėsle daugybė kilometrų nuo šito miestelio. Patricija Jums melavo, kad nekiltų įtarimas. Visos puikiai žinojom, kad tuo metu Patricija neturėjo pakankamai pinigų daktarui ir vaistams. Juk vyras ją paliko pasiėmęs kiekvieną centą.
- Tai Jos Mama gyva?
- Aišku gyva. - padrikai sakinius mėtė Marselė. Matėsi kaip greitai keičiasi jos nuotaikos.
Marlena net nepastebėjo kaip jos atsidūrė ant sofos. Dabar Marselė ėjo įsipilti kupiną stiklinę viskio.
- Nori? - pasiūlė Ji atkišusi butelį Jos pusėn.
- Ne, ačiū. - Mandagiai atsisakė Marselė.
- Nemeluok. Matau, kad nori. Tu vienintelė girdi šitą istoriją nepagražintą. Vien apie ją galvojant Man visada norisi išgerti.- Kalbėjo Marselė pildama dar vieną kupiną stiklinę. Padėjusi ją ant stalo netoli Marselės Ji tęsė toliau.- Bebūdama pas Mamą Patricija pagimdė vaiką. Vaikpalaikį kuris išvis neturėjo gimti. - Su panieka kalbėjo Marselė. - Papasakojusi mamai lygiai tokią pat pagrąžintą istoriją esą Vyras ją mušė, vieną dieną ją išprievartavo ir paliko be cento kišenėj. Jos Motina patikėjo. Atidavė kiekvieną centą kurį tik buvo susitaupiusi, kad Patricija galėtų iš čia išsikelti. Negana to Ji sutiko paauginti vaiką tol kol Patricija atsistos ant kojų. Grįžusi Ji tik apsimetinėjo, mažiau rodėsi mūsų akyse, kad neviena iš jūsų nepastebėtų jos pilvo. Kai šis visiškai pranyko Jos čia niekas nebelaukė. Pamačiau Ją vieną dieną einančią link mano namo. Supratau ko Ji norės. Atleidimo, supratingumo, bet čia Ji to nesulaukė. Liepiau Jai daugiau niekada čia nesirodyti. - Netikėtai atsistojo Marselė parodydama, kad istorija jau baigta.
- Taip ir atsirado ta istorija jog Patriicja mus apšmeižė ir nenorėjo turėti nieko bendra su mumis.
- Taip. Dabar jau gali eiti, audra aprimo.
- Nori pasakyti viskas? - Negalėjo patikėti Marlena. Juk ore tvyrojo krūva neišaiškintų klausimų. Kodėl Ji vis dar gyvena su Styvu nors miestelyje Jį galima pamatyti itin retai. Ar Kamilija ir Lorena visą tai žino? Kas bus su vaiku? Juk jei ir toliau jį augins Patricija visas miestelis apie Jį sužinos.
Tačiau beviltiška buvo klausti Marselės. Ji jau buvo girta ir neturėjo visiškai jokio noro daugiau pasakoti. Matėsi Jos veide, kad jei sunku apsimesti tokiai abejingai, tačiau trumpi emocijų protrūkei kenkia Jos reputacijai.
Lauke lėtai leidosi saulė. Gatves užplūdo krūvos stebėtojų. Vaikai išpūstomis akimis žiūrėjo į užtvindytus kelius. Mintyse jie tyliai svajojo įšokti į vandenį ir aptaškyti nepatenkintą mamą. Apie tą patį galvojo ir Marlena, tačiau Jos mintyse Ji svajojo šokdama ištaškyti ne vandenį, o galvą spaudžiančias mintis. Norėjosi pajausti kaip šaltis apsipina aplink jos kūną, norėjosi atsikratyti visų šitų minčių. Tačiau Ji nieko nedarė, tiesiog stovėjo sustingusi, Ji negalėjo judėti. Kodėl Marlena taip Save kankina? Ji juk nieko nepadarė, tai Patricija pasielgė kaip tikra kvailė. Viskas baigta. Nesikiš Marlena daugiau į jų intrigas. Tai ne jos reikalas. Juk ramus ežeras toks nuostabus gal jis ir slepia sužeistas žuvis, gal jo gilumoje ir guli aštrios stiklo šukės, tačiau Jis niekam nekenkia.Kam reikia šokti į vandenį sudrumsti visą ramybę? Tai nieko nepakeis.
- Kvailai darai jei tiki Ja. - Lengvabūdiškai ištarė Patricija.
- Patricija?
- Nebūsiu čia ilgai. Marselė nelaukia manęs. - šyptelėjo Patricija.
- Klausyk. Neįdomu man iš kur tas vaikas. Neįdomu kaip Tau dabar sekasi. Neįdomu kas nutiko tarp Tavęs ir Styvo. Tai ne Mano reikalas. - Užsimerkusi burbėjo Marlena.
- O.. Tau įdomu ir net labai įdomu. Nori žinoti kiekvieną smulkmeną ir tik beviltiškai meluoji Sau.Tu vienintelė manai, kad ši istorija nėra tik neįdomus romanas. O gal aš klystu? Gal Tu tiki Marsele? Marlena, ar tiki ja?- Kalbėjo Patricija.
- Nesvarbu. Kas čia daros? Ką išvis čia veiki? Kodėl būtent šiandien jūs sugalvojot man išsipasakot?
- Nes Tu nori tai girdėti.
- Nenoriu. Niekad nenorėjau.
- Tai ko Tu šiandien pas Mane ėjai? Tikėjaisi gražiai pasišnekučiuoti prie puodelio kavos? Ir kai staiga pamatei mažą vaiką lakstantį kieme Tu nė kiek nenustebai. Tu tikrai neketinai kitą dieną ateiti pas Mane, kad tik sužinotum tiesą ir dėl Dievo meilės tu tikrai nenuėjusi pas Marselę nesistengiai ištraukti visos tiesos iš Jos. Dėja turiu nuvilti. Ji suknista melagė. Nors net pati nežino ką kalba. Lemena kvailystes kurias girdėjo iš Styvo. - Pasibjaurėjusi kalbėjo Patricija.
- Ko Tau čia? Ketinai ateiti pas Mane ir papasakoti savo versiją? Primeluoti man, vėl tapti mano drauge? Viskas baigta. Pasielgiai baisiai su Marsele, pati tai žinai.
- Kad Tu žinotum kaip klysti. Per šią dieną tu tikėjaisi sužinoti tiesą,o dabar tiesiog įsitaisiai patogiai meluose nes tau daba rgera tai girdėti. Nebenori aiškintis tiesos nes žinai, kad Tau tai nepadės.- Tarė Patricija. - Viso gero Marlena. Kai norėsi išgirsti tiesą aš Tavęs lauksiu. Bet ar Tau reikia tiesos?
Susivėlę Patricijos plaukai draikėsi ore bepučiant lengvam vėjeliui.
Iškvepusi orą Marlena papurtė galvą:
- Aš jau eisiu. - Išlemeno Ji ir greitu žingsniu žingsniuodama gatve išnyko horizonte.
- Ji dar grįš. - Tarė Patricija. Jos veide išryškėjo lengva šypsenėlė.
_
Ore tvyrojo didelis karščio burbulas į save įtraukiantis visus įžengusius į lauką. Rodės net lengvas vėlejis jį gali susprogdinti ir visur pasipiltų stiprus vasaros lietus.
Marlena valso žingsniu sukiojiosi virtuvėje skambant skambant Buddy Holly muzikai. Marlena visada pasižymėjo itin geru skoniu muzikai. Turbūt todėl ją ir įsimylėjo Frenkas.
Vieną lietingą rudens vakarą Marlena kartu su Kamilija išsiruošėsi į miestelio šokius. Lengvos garbanos krito ant jos baltų it sniegas pečių vos pridengtų šilkine skara. Jos trumpa žalia suknelė dailiai ištryškino jos nuostabią figūrą.
- Marlena, tu atrodai nuostabiai, kad Tu žinotum kaip aš tau pavydžiu tų nuostabių garbanų. – Burbėjo kamilija stengdama surišti savo neklusnius plaukus į dailų kuodelį. Galiausiai užbaigusi savo šukuoseną Ji atsisuko į Marleną. – Tu atrodai pasakiškai. Tikrai sužavėsi visus vaikinus.
- Nesijaudink Kamilija. – Šyptelėjo Marlena.- Aš tiesiog noriu apsižvalgyti. Seniai jau buvau išėjusi į miestelį.
- Nemeluok man! Juk mes žinom kaip nori pamatyti Frenką. Jis kasdien manęs apie Tave teiraujasi. – Juokėsi Kamilija.
- Galėtų su mumis kartu būti Patricija. Jei tikrai patiktų visa tai.. – Nuleido akis Marlena.
- Nori pasakyti su manimi nebus smagu? – Besimaudama savo aukštakulnius batelius paklausė Kamilija.
- Tu žinai Kamilija kaip džiaugiuosi, kad Tu čia esi. Tiesiog kiek nerimauju dėl Patricijos. Ji ir Slimis praleidžia tikrai daug laiko kartu. Nenoriu nuo Jos nutolti.
- Marlena! Atsipalaiduok. Šiandien mes abi norim gerai praleisti laiką.Taip? Mintys apie Patriciją tik trukdys.- Kalbėjo Kamilija. Greitu judesiu pravėrusi duris ji įžengė į kiemą. Jos raudoni plaukai naktyje įgaudavo lengvą žvilgesį tuo tarpu Marlena tiesiog išnykdavo naktyje. Ji visada mėgo rūbus derinti prie savo juodų plaukų.
Kad ir kaip bebūtų keista Kamilija jaunystėje buvo pakankama lengvabūdė. Ji visada mėgo vakarėlius.Dabar drąsioji mergina tapo užsidariusia maža pelyte. Vienintelis dalykas Marlenai Kamilijoje priminė tuos nuostabius laikus tai jos naktyje žvilgantys  raudoni plaukai.
- Eime? –Šyptelėjo Kamilija viena ranka laikydama savo mažamečio vaiko ranką, kad šis nepasileistų po kambarį į Marlenos virtuvę. Ten visada būdavo liežuvį savo skoniu supinančių saldainių.
- Tuojau, tik susirišiu plauku. – Rėkė Marlena iš kito kambario.
- Kad Tu žinotum kaip Aš tau pavydžiu tų nuostabių garbanų. – Kalbėjo Kamilija, pasitaisydama savo sutaršytą kuodelį.
Pro lengvas užuolaidas sklido saulės šviesa ant grindų metanti dailų šešėlį.
Į kambarį įžengė Marlena. Lygiai kaip ir prieš dešimt metų Marlena vilkėjo lengvą trumpą suknelę, Jos pečius dengė lengva šilkinė skara.
- Tu niekad nepasikeisi.- Nusišypsojo Kamilija. – Na, o dabar einam ir greičiau nes dar pavėluosim! Greitai greitai, bėk į lauką – suriko Kamilija vaikui.
Marlena norėjo atsiprašyti Kamilijos dėl viso to incidento prieš keletą dienų, žinoma Ji pasikarščiavo, o dabar dėl to ji tikrai gailisi. Kamilija buvo geras žmogus. Ir, kad ir kaip buvo nemalonu pripažinti. Dabar Marlenai Kamilijos paramos reikėjo labiau negu bet ko kito, tačiau dabar Ji labai nenorėjo leistis į asmeniškumus. Tiesiog norėjo malonaus savaitgalio. Aplankyti bažnyčią, o vėliau išvykti į malonų pikniką su Kamilija ir Jos vyru.
- Marlena, žinau ką man nori pasakyti. Viskas gerai. Aš suprantu Tave. Kaip tik norėčiau padėkoti Tau. Tu tiesiog man parodei, kad nebenoriu likti kartu su Marsele. Ji laikė mane po savo padu.
- Taip. Viskas pamiršta. Tai vyko užvakar. Šiandien jau visai kita diena. Tiesiog praleiskime gerai laiką ir pamirškime tuos visus reikalus su Marsele.
Penktadienį Marlena grįžusi iš Marselės dar ilgai galvojo apie visą tai. Apie tai kaip Patricija apsilankė Marselės kieme norėdama pasakyti savąją tiesą. Viskas buvo perdaug painu. Nenorėdama kištis į šią isotriją Marlena nusprendė prasiblaškyti kartu su Kamilija. Todėl vakare susėdusios Kamilijos kieme jos nutarė išvykti prie upės. Tiesiog malonus savaitgalis su drauge. Nieko ypatingo, to dabar ir reikėjo Marlenai.

-Tavo veidas kažkoks išblyškęs. - Nusistebėjo Kamilija. Prikišusi savo didžiules akis prie jos veido ji lėtai pradėjo tyrinėti Ją.
Lengvu žingsniu atsitraukdama nuo Kamilijos Marlena stengėsi pakeisti temą:
- Taigi... Šiandien tikrai gražus oras.. - Mykė Marlena.
Kamilija tylėjo. Jos bateliai daužėsi į kelią. Dunkst, vienas du, Dunkst, vienas du, Dunkst. Tai sukūrė lengvą ritmą.
_
Visai kaip ir tą savaitgalį kai Marlenos mama tempėsi ją į parduotuvę pieno. Mergaitė visą kelią rėkė:
-Mamaaaaaa, noriu saldainio!!!
Dar  stipriau tymptelėjusi Marleną už rankos moteris sugreitino žingsnį. Dunkst, Dunkst, Dunkst.
Marlenos mama buvo Dama. Ji visada kalbėjo pritildytų balsu, Jos oda visada buvo pieno baltumo, Jos akyse visada žibėjo lengva kibirkštėlė. Aistringa moteris, Jos norėjo kiekvienas. Tačiau lengvas flirtas, Mirktelėjimas, prisilietimas. Ir viskas. Daugiau nieko. Marlenos tėčio Ji niekad nebūtų išdavusi.
-Mamaaaaaaa, noriu saldainio!!- Marlenos susimąstymą pertrauką vaiko riksmas.
- Ne dabar, brangusis, Jei būsi tylus. Mamytė tau nupirks skanų skanų saldainį.
- Noriu DABAR!!- Spiegė Jis.
Jos veidas buvo įgavęs lengvą raudonį. Tai buvo tik pradžia. Galėjai matyti, kad Jis gali rėkti tikrai daug garsiau. Ir vien tik dėl kvailo saldainio.
Kamilija garsiai iškvėpė orą.
- Mažyli mano, ne dabar. Mums reikia į mišias. Mes ir taip jau vėluojam.
- SALDAINIOOOOOOO!- klykė vaikas. jo rankos buvo suspaustos į du mažus kumštelius.
- Eime, Marlena. - Šyptelėjo Kamilija.
Dabar buvo ne tas metas. Marlena nesikišusi nužigiavo keliu.