(Dailininkei Vandai Dūdienei)

Iš širdies, iš akių ir iš rankų liejasi spalvos,
Pilkas kartonas nušvinta, atgyja,
Grakštesnė už smilgą linija sukuria formą
Ir karžygio žirgas į kovą pakyla.

Ne, ne popieriaus lapai - tai upokšniai sielos lietaus
Žmogaus džiaugsmui eilėraštį, dainą, pasaką plukdo,
Ką vaikystėj girdėjau, skaičiau, mintyse mačiau
Gyventi naujai nuostabiam piešiny vėl prabudo.

Mažą, plonytę knygelę į ranką imi, verti,
O ji virpa, didingu varpu garsiai skamba.
Bernardai Brazdžioni, girdi? Juk girdi
Paliktą žodį - šimtametės „Istorijos“ kalbą?

Kiekvienas paveikslas – iškentėtas tautos šnabždesys,
Iš amžių iškeltas jos grožis, dvasia ir stiprybė.
Šarma padabintas puikuojas puošnus karpinys
Ir vaiko širdelę sušildančios pasakų knygos.

Mes gyvename, kalbame ir dažnai nesuprantame
Žmogaus, kuris šiandien prie mūsų, šalia.
Gal ir žodžio jautresnio laiku jam nerandame,
Kol pražysta baltai, lyg palinkusi sodo vyšnia.

Širdimi sušildyti alsuoja dailės darbai,
Kas kartą  kiekvieną kitaip atrandi, kitaip pajauti.
Susimąstęs, tylomis tada sau pasakai:
- Lietuva mano, gražiais žmonėmis tu turtinga esi.