Visos šalies masinės informavimo priemonės tą įsimintiną dieną paskelbė nepaprastąją padėtį. Padėtis iš tikrųjų buvo nepaprasta. Tokia akivaizdi karo grėsmė iki pačių šaknų pašiurpino net ir atkakliausius skeptikus, iki pat praeitos paros išnaktų tvirtinusius, kad karo proveržis – tai tik nepagrįsta panikos persisunkusi drebuliškai virpančių bailių iliuzija. Vis dėlto faktas kaip blynas... nevėkšliškai šleptelėjo ant riebaluoto miesto visu savo svoriu (beje, miestas taip ir vadinosi – San Riebaluotis).

Žvilgtelėkime, kas dėjosi aplinkui... Visi kaip įmanydami bandė gelbėti apčiuopiamą savo turtą. Vieni platino kanalizacijos angas gatvėse, kad pro jas būtų galima prastumti didžiulius sentimentalių dulkių pritvinkusius fotelius, kiti, taip nesivargindami, manė, kad kiekybė visgi svarbiau, todėl kaip į krepšį vieną po kitos į pogrindį mėtė tiesmukas taburetes. Be abejo, neišvengta brutalių kivirčų ir muštynių, bet policija tą dieną buvo visiškai neįgali, nes ir ją kaip epidemija apsėdo visuotinė slėpimo manija. Kruopščiai paslėpę visą apčiuopiamą turtą, žmonės ėmė į atokiausius plyšius ir užkaborius slėpti vieni kitus.

Tuo tarpu pačiame San Riebaluočio centre, didelėje smėlio dėžėje, kuriai dar vakar dosnioji miesto savivaldybė atseikėjo didžiulę krūvą garuojančio šviežut šviežutėlio smėlio, ramiai tupinėjo du vaikučiai, neatitraukiamai įsijautę į smėlėtos pasakos užkulisius. Jie klausiamai stumdė akmenukus iš vienos vietos į kitą, paslaptingai rausė klastingus tunelius, statė neregėtų formų amfiteatrus, planavo traukinių maršrutus ir filosofiškai mosavo nedidelėmis plastikinėmis lopetėlėmis.

O karas buvo žiaurus! Išradingojo žmogaus kruopščiai suregztos naujausios technologijos be gailesčio smogė į vienus žmonijos vartus. Žmogus vartininkas pasirodė esąs visiškas bejėgis. Iš San Riebaluočio, tarptautinių ekspertų pripažinto perspektyvaus pramoninio miesto, teliko chaotiškai išsibarstę dulkėmis aplipę betono kepalai ir daugybė smulkių sprangių industrinių nuograužų. Kadaise apčiuopiamas turtas tapo visiškai nebeapčiuopiamas. Neliko skirtumo ne tik tarp fotelio ir taburetės, bet ir tarp fotelio ir pramogų arenos. Net jei žmonės ir būtų turėję galimybę ieškoti vieni kitų, vis vien nebūtų nieko radę tuose plyšiuose, į kuriuos neseniai rūpestingai išsislapstė. Netgi pasišviečiant pačiu moderniausiu žiburiu visame susmukusiame mieste nebuvo įmanoma aptikti nė vienos bent šiek tiek gyvos žiurkės.

O didelėje smėlio dėžėje, kuriai dar vakar dosnioji miesto savivaldybė atseikėjo didžiulę krūvą šviežut šviežutėlio duoniškai garuojančio smėlio, ramiai tupinėjo du vaikučiai ir filosofiškai mosavo nedidelėmis plastikinėmis lopetėlėmis. Nė viena skeveldra nepataikė į šią neliečiamybės statusą turinčią oazę, nes neregimas absoliučiai tobulos kūdikystės gaubtas neginčijamai garantavo visapusišką apsaugą nuo visų išorinio pasaulio dirgiklių. Tik tokia padėtis iš tikrųjų ir vadinama tikrąja nepaprastąja padėtimi.