Ji toli ir arti, ištisa ir kreiva,
Kaip dangus didelė, kai kada be vertės,
Ją pragerti gali su silpniausia kava,
Ir palikti blaivus, kai draugai išsities.

Ji susmegus žolėn, kai guliu po medžiu,
Mano vidų užgoš, kai saulėta diena,
Juodu dūmu skardės, ramumos kai geidžiu,
Jos nemato draugai net prie šono einą.

Ji kaip vaikas neduoda pabūti tyloj –
Tartum velnias patsai iš rūkyklos karštos.
Būna būna – mane jis saldžiai suvilios,
Nors tie vyliai brangiau man už viską kaštuos.

Ir nejau negaliu aš gyventi šviesus –
Kaip diena, kaip žvaigždės spindulėlis blankus?
Ir paskui, kai einu per dienų griuvėsius,
Man neplaktų širdis išsitempus lanku?

Kiek bandžiau – be prasmės. Su mirtim gal ateis?–
Atsigausim dievų sutvertoj tolumoj –
Ir buvosim tada ir tvirtais, ir vertais –
Dulke žemės menka begalybės lomoj.