Erdvūnas Triukšmauskas paniškai bijojo užsidarančių durų. Užsidarančios durys jam reiškė fatališką užtvanką, kaprizingai sustabdančią įprastą gyvenimo tėkmę. Užsidarančios durys jam reiškė egzistencinį potvynį, kuriame itin padidėdavo tikimybė akis į akį susidurti su pačiu savimi – apgraibomis užčiuopti merdinčios savimonės pulsą, užkrešėjusią savasties arteriją. Užsidarančios durys jam reiškė neišvengiamą vidinį veidrodį, į kurį kraupu pažiūrėti, nes netikėtai gali išvysti savo tikrąjį Aš.

Nors Erdvūnas Triukšmauskas gyveno dangoraižio šimtajame aukšte, liftu niekada nesinaudojo, todėl pamažu jo kojos tapo miklios kaip antilopės ir jis pats susipažino su beveik visais šimtaaukščio „akvariumo“ gyventojais. Jo erdvus butas pagal specialų užsakymą neturėjo stogo, tačiau ypatingų keblumų dėl šios aplinkybės uždarų erdvių nemėgėjas (švelniai tariant) nepatirdavo, nes tuo metu visuotinis klimato atšilimas jau buvo pasiekęs apogėjų, o nesmarkus lietus toje klimato zonoje svečiuodavosi vos keletą kartų per metus. Erdvūno bičiuliai jo būstą vadino „Gyvenamuoju planetariumu“ arba „Karvelių rojumi“, tačiau, prastu humoro jausmu nuo pat gimimo garsėjantis buto šeimininkas, šio sąmojo nesuprato ir visada praleisdavo pro savo plaukuotas ausis. Visa atviroji erdvė knibždėte knibždėjo įvairiaspalvių balandžių, šie buvo labai mandagūs ir išauklėti – niekada nedergdavo ten, kur pakliuvo. Karvelius ponas Triukšmauskas be galo mylėjo, nes jie nei dieną, nei naktį savo terapiniais burkavimais neleisdavo jam užsimiršti, nejučia nugrimzti nei į aklumu spengiančią Nebūtį, nei į ramybe alsuojančias grynųjų prasmių sritis.

Dar, pagrindinis pasakojimo veikėjas neapsakomai mėgo daugiatūkstantines minias, įvairiausius triukšmu sprogstančius renginius po atviru dangumi, masines eitynes, demonstracijas, basetiškai apsiseilėjusias viešąsias politikų rietenas, gėjų bei lesbiečių paradus ir kitus įnirtingai trepsinčius sambrūzdžius – juose jausdavosi išganingai prarandąs nuolatos įkyriai kraują siurbiančią savąją tapatybę.

Tą ankstyvą birželio vakarą Erdvūnas Triukšmauskas vikriai iššoko iš vėjeliu švilpiančio geltonojo kabrioleto ir jau buvo bepasipustąs padus liuoksėti į šimtąjį „akvariumo“ aukštą, tik staiga...

– Gel-bė-kit!.. Gel-----bė-----kit!.. – išgirdo nei vyrišką, nei moterišką gailų balsą, sklindantį iš elektros skydinės, kurios durys buvo paslaptingai praviros. Ponas Triukšmauskas lyg magneto traukiamas įslinko į tirštą prieblandą, o elektros skydinės durys gūsingu skersvėju užsitrenkė jam už nugaros, akustiniu aidu ištirpdydamos laiko ir vietos sampratą. Elektros įtampa spengė taip, kaip moka spengti tiktai tyla arba, jei galima taip sakyti, Absoliutas.

– Ko spoksai išsižiojęs kaip koks begemotas? Aš juk ne tavo dantistas, kad galėtum manęs bijoti dar net man prie tavęs neprisilietus, – išraiškingai tarė visa aprėpiantis balsas, kurio ištakų nebuvo įmanoma apčiuopti. – Pažvelk man į akis... nagi, drąsiau!..

Erdvūnas ne juokais persigando ir beveik nesuvokdamas savęs ėmė dairytis aplink, kol pagaliau įžiūrėjo palubėje kabančias dvi rūškanai šviečiančias akis, šiek tiek panašias į tamsoje sėlinančio katino. Tada jis ir suprato (pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai) pirmą kartą gyvenime akis į akį susidūręs su savo tikruoju Aš.

– Mano akys rūškanai šviečia ne todėl, kad išseko kokie nors įsivaizduojami maitinimo elementai, o todėl, kad jose ilgainiui susikaupė per daug klampių nuosėdų, panašių į kavos tirščius, – ramiai pasakė tikrasis Aš. – Atsijok, iškošk mano žvilgsnį, išgrynink manyje tikrąjį Gėrį, tikrąją Šviesą! Aš noriu sugerti ir atspindėti Saulę.

Ponas Triukšmauskas netikėtai aprimo ir net pamiršo neseniai užsidariusias duris, tačiau pakelti akių ir įsiskverbti į blankiai sužybsėjusį savo tikrąjį Aš kol kas nepajėgė.

– Tau visada trūko drąsos leisti Vienatvei bent skraistės krašteliu prisiliesti prie tavo esybės. Tu net savo dantisto niekada taip nebijojai... Drungnas minios trypiamos žolės tvaikas visuomet tau buvo mielesnis už staiga užsiplieskiantį tyrinantį savasties gaisrą, akimirksniu praryjantį visas menkaverčio egzistavimo sąšlavas. Visuomet mielesnis... Visuomet mielesnis už poliarinio speigo skalpelį, negailestingai atveriantį kelią į neginčijamą išminties paprastumą. Tau visada labiau patiko terapinis karvelių burkavimas... Nagi, pažvelk man į akis!

– Taip, taip... – tesugebėjo vos girdimai po nosim sumurmėti pagrindinis mūsų pasakojimo veikėjas, visomis jėgomis mėgindamas sutelkti paskutinius padrikus valios likučius, kad bent kiek galėtų nukreipti žvilgsnį į patį save – į savo tikrąjį Aš.

Šis egzistencinis potvynis, regis, nė kiek neslūgo, jis be gailesčio prarijo visas kaprizingas įprasto gyvenimo sroves. Sunku pasakyti, ar tuomet pavyko tobulai pakelti žvilgsnį iki reikiamo lygio, ar pasisekė deramai sujungti visus iki tol snaudusius filtravimo mechanizmus, tačiau kai tai nutiks, nei pono Erdvūno Triukšmausko, tokio, kokį jį pažinojome, nei mūsų pačių, tokių, kokie buvome, daugiau niekur niekada šioje Žemėje nebesutiksime...