Gabrielis jautėsi vienas. Jam  būtinai reikėjo draugo, būtinai. Bet jo nebuvo, nebuvo su kuo pasikalbėti, kam pasipasakoti. Matui gerai, jis draugauja su Paulina, o Paulina visada išklauso Matą.
Gabrielis prašė Mato pasikalbėti, bet jis tik pakeverzojo ant laikraščio kampo „neturiu laiko“. O nuskambėjus skambučiui net neatsisveikinęs išėjo pro duris. Gabrielis vėl liko vienas.
Sunkiais žingsniais patraukė prie upės, nusviedė ant smėlio kuprinę ir pritraukęs kelius prie savęs, padėjo galvą ant delnų.  
- Labas, - sucypė balselis šalimais.  
- Oi, - krūptelėjo vaikinas.
- Aš Mėja, - prisistatė gėlė.
- Gabrielis, - didelėmis akimis žiūrėjo šis.
- Tau liūdna? – pakreipė galvą gėlė.
- Labai, - vėl parėmė smakrą vaikinas.
Gėlė daugiau nebekalbėjo. Gabrielis ėmė  svarstyti, ar jam tik nesivaidena. Juk gėlės nekalba. Gėlės niekuomet nekalba.
- Neverk.
- Aš neverkiu, - brūkštelėjo delnu palei akį Gabrielis.
- Aš matau.
- Gėlės nekalba.
- Aš kalbu, - pyktelėjo Mėja. – Ir jei tau atrodo kitaip, tavo problemos. – įsižeidusi nusuko savo žiedą į kitą pusę.  – aš tik norėjau pabūti tau draugu!
- Niekas nenori būti mano draugu, - pats sau nusivaipė Gabrielis.
- Kad nenori jie, tai nereiškia, kad nenoriu ir aš, - vis dar neatsisuko Mėja.
Gabrielis vėl susimąstė. O gal?.. Blogiau juk nebus.
- Bet aš nežinau apie ką su tavimi kalbėti, - nesusiprato vaikinas.
- Apie tave, žinoma, - pralinksmėjo gėlė.
- Ką apie mane?
- Kodėl tu toks liūdnas? Kas negerai?  Kokios problemos kankina?
- Lyg aš žinočiau atsakymus. – atsiduso.
- Aš žinau. Tu vienas.
- Aha, - pažvelgė į Mėją jis.
Mėja buvo žibuoklė. Viena vienintelė žibuoklė ant upės kranto. Jos du žiedlapius puošė juodi rutuliukai. O ant jos viduriuko puikavosi dvi, smarkiai suspaustos linijos – lūpos.
Gabrielis netikėjo savo akimis. Nuo kada žibutės kalba? Atsiduso, pakraipė galvą ir nusprendė šį klausimą apsvarstyti vėliau.
- Žinai, Gabrieli, kartais taip būna.
- Kaip?
- Kad žmonės būna vieni.
- Aha.
- Bet žinok, kad nereikia liūdėti.
- Lengva tau kalbėti. Tu tik žibutė.
- Aš esu tai, ką tu nori matyti. Tau esu žibutė. Karvei esu pusryčiai. Bitei – darbovietė. Musei – prieglobstis nuo lietaus. Boružėlei – dar viena kliūtis.
- Bet vis tiek esi gėlė.
- Tau, - nenusileido Mėja.
Gabrielis papurtė galvą. Beviltiška. Tuščias darbas dabar ginčytis su Mėja. Ji vis tiek bus teisi, kad ir ką jis bepasakytų.
- Svarbiausi ne tai, Gabrieli.
- Tada kas svarbiausia? – mestelėjo į vandenį saują smėlio.
- Svarbiausia tai, kad dabar nesi vienas. Net jeigu aš esu žibutė vardu Mėja.
- Bet juk tu neisi su manimi namo.
- Neisiu. Bet tu galėsi rytoj ateiti su manimi pasikalbėti.
- O jeigu aš rytoj negalėsiu?
- Reiškiasi nelaikai manęs savo drauge, - sumirksėjo Mėja. Tada kietai sučiaupė lūpytes ir pasuko savo žiedelį į kairę pusę, tarsi prašydama Gabrielio greičiau pagalvoti.
O Gabrielis labai įtemptai mąstė apie ką tik Mėjos pasakytus žodžius. „Galėsi ateiti pasikalbėti“. Galėsi. Galėsi. Bet juk gėlės vysta. Visos gėlės vysta.
Gabrielis pats nusistebėjo savimi – nuo kada jam rūpi kažkokios žibutės likimas?
- Ateisiu, - pažadėjo.
- Gerai, linktelėjo žibutė ir taip pat įsistebeilijo į pro šalį tekantį vandenį.


Gabrielis lėtai žingsniavo pakrante. Link tos pačios vietos, kur vakar buvo. Kur vakar kalbėjosi su Mėja.  Šypsojosi.
Įdomu, kaip šiandien ji atrodys. Ar gėlės sensta greičiau nei žmonės? Įdomu, kaip ją paveikė šalna. Vaikino galvoje kirbėjo daug minčių apie ją, bet į nei vieną jis nė nebandė gilintis.
Netikėtai jo žvilgsnis užkliuvo už žmogaus nugaros. Tai buvo mergina. Ji sėdėjo prie žibuoklės, pasirėmusi rankomis smakrą, taip, kaip vakar sėdėjo Gabrielis.
Vaikinas sustojo. Tada  apsidairė aplink, ir radęs gana tankų krūmą, užlindo už jo. Ėmė stebėti merginą. Ji lėtai, laikas nuo laiko sujudindavo lūpas. Aišku, žibuoklės nesimatė. Gabrielis buvo per toli, kad pamatytų, ar gėlė kalba.
Mergina ilgai neužtruko.  Pasirąžė ir pašokusi ant kojų gana greitu žingsniu nuėjo tolyn nuo Gabrielio.
Jis, vis žvilgčiodamas į merginą, pasuko link Mėjos.
- Kas ji? – prisėdęs paklausė.
- Rita, - sučepsėjo lūpomis gėlė.
- Ji irgi tavo draugė?
- Na taip. Kaip ir tu. Nes atėjai.
- Aš pažadėjau ateiti.
- Žinau, - nusišypsojo. – Kaip sekasi?
- Taip pat kaip ir vakar,  - suniurnėjo Gabrielis ir nusispjovė vandenin.
- Negražu spjaudytis, - papurtė žiedą Mėja.
Iš jos mėlynos galvos išsprūdo žiedlapis.
- Oi, - sutriko gėlė.
- Oi, - sutriko Gabrielis. – Skaudėjo? – sunerimo.
- Nelabai, - nuleidusi galvą sumurmėjo žibutė.
- Žinai, aš atsinešiau raštelį.
- Kokį? – susidomėjo Mėja.
- Aš Mato prašiau, kad pasikalbėtų su manimi.
- Na, ir jis pasikalbėjo?
- Ne, - atsiduso. – Jis tik parašė „Neturiu laiko“ ir nebekreipė dėmesio į mane.
- Žinai, išmesk.
- Ką? – nesusigaudė Gabrielis.
Gėlė sunkiai pakinkavo galvą. Ot ir sunku su tais žmonėmis.
- Raštelį, žinoma.
- O kam? – nustebo vaikinas.
- Mažiau galvosi apie tai.
- O. – dar labiau nusistebėjo Gabrielis, bet Mėjos paklausė – ištiesė ranką į priekį ir atgniaužė kumštį.
Maža skiautelė  nupleveno link vandens.
- Man jau metas, Mėja, - atsiduso vaikinas.
- Ateik rytoj, - nulenkė žiedą gėlė.
- Ateisiu, - atsistodamas pažadėjo Gabrielis.


Rytoj Gabrielis neatėjo. Neatėjo ir poryt. Namuose buvo krūvos darbų. Mokykloje mokytojai dideliais kąsniais dalino namų darbus.
Gabrielis nespėjo visko. Pagaliau atėjo šeštadienis. Jau, rodėsi, ištrūks iš namų, pas Mėją, bet vėl atsirado darbo – reikėjo padėti tėčiui perkraustyti malkas, nes įgriuvo malkinės stogas.
Ir vėl Gabrielis liko namuose.
Išaušo sekmadienis. Mama išėjo į bažnyčią. Tėtis išvažiavo pas draugą. Gabrielis išskubėjo prie upės.
Prisėdo prie Mėjos ir nekalbėjo. Ant jos plevėsavo ti vienas žiedlapis. Mėja buvo akla.
- Rita? Čia tu? – paklausė gėlė.
- Ne, čia Gabrielis, - atsiduso vaikinas.
- O. – Gėlė atsuko vieną žiedlapį į vaikiną. – vis dėl to atėjai.
- Atleisk.
- Negražu taip elgtis su draugais.
- Atleisk.
- Manai, man nebuvo liūdna? Aš laukiau tavęs. Tu pažadėjai, - lėtai sukiojo vieną žiedlapį gėlė.
- Aš žinau.
- Aš parašiau tau raštelį, ant tos pačios laikraščio skiautės.
- Tu? – nustebo Gabrielis?
- Aš. Žiogai atnešė lapelį. Skruzdės po lašelį sunešė rašalą. Boružėlės sudėliojo taškelius.
- Aš negavau tavo raštelio, - atsiduso Gabrielis.
- Ir neturėjai gauti, kvailiuk, - atsiduso gėlė. – Upėje paskendo.  
- O, - Gabrielis pasikasė kelį.
Vaikinas žinojo, kad kada nors gėlė nuvys. Bet tik ne dabar. Gabrieliu viskas atrodė per anksti. Dar buvo ne laikas, tikrai ne, Gabrielis po truputį ėmė kaltinti save, kad nesugebėjo ištesėti savo pažado, kad nesugebėjo net gėlei būti draugu.
- Aš Rita, - pasakė mergina prisėsdama šalia žibutės, tik iš kitos pusės.
Gabrielis krūptelėjo.
- Aš... aš...
- Jis Gabrielis, - nusišypsojo žibuoklė.
- Taip, - linktelėjo vaikinas.
- Mėja liūdėjo be tavęs, - pasakė Rita žiūrėdama į vaikino akis.
- Aš žinau, - taip pat žiūrėdamas į akis pasakė Gabrielis.
Rita ėmė pasakoti apie pokalbius su Mėja. Gabrielis įdėmiai klausėsi, bet paskui jo akys nukrypo į žibutę.
- Žiūrėk, - parodė pirštu į gėlę.
Žiedlapių nebebuvo. Styrojo tik kotelis ir besišypsančios lūpos. Paskutinis, dar šiandien ant viduriuko besilaikęs žiedlapis glaudėsi prie Gabrielio kojos.
- O, - pasakė Rita. Ir pasislinko arčiau Gabrielio.
Gabrielis taip pat pasislinko arčiau jos. Tada lėtai uždėjo ranką ant Ritos liemens. Mergina priglaudė galvą prie Gabrielio peties:
- Mėja to norėtų, - atsiduo.
- O taip, - šyptelėjo Gabrielis ir nusispjovė į vandenį.
Krante gulėjo popierėlis. Ta pati laikraščio skiautė, vandens išplauta į krantą, Gabrielis atsiduso Tada abu nusijuokė.


Dabar viskas buvo geriau.