Kiekvienos valandos, net sekundės trukmė
Lyg svogūnas lukštu apsisupus storai.
Ir graži kaip gėlė, ir lengvai numurmės –
Ir vis ryja tave kaip išalkę vorai.

Ir įžvelgti gilyn, ir pajusti viduj
Kaip sukibę savy judesiai ir darbai,
Parymoti pernakt ties menkiausiu vaidu,
Ir parduoti save visada pagarbiai –

Ne kiekvienas galės, ne kiekvienas išdrįs,
Nes darbeliai šitie tiktai kvailio akims.
Daug lengviau ir aiškiau – tuoj užtrenkti duris –
Lai tais niekai kurie menkesni užsiims.

Aš jėga ir protu išauginsiu linus,
Gal javus ar veršius ir telyčias gražias,
Lai nebūsiu gudrus, lai nebūsiu kilnus,
Bet šeima „Nisanu“ pas kaimynus važiuos.

O pasmerkti save kasdieninėms kančioms
Ir kad žmonai galėčiau tik brūkštelt ranka,
O burnelėms vaikų visada prašančioms,
Atseikėti bedalio paguoda menka.

Argi tam aš gimiau ir į viršų kilau –
Mokslo medį kaip sūrį kiečiausią kramčiau?
Ne, negali gi būt nei prasčiau, nei kvailiau,
Kaip rašyti eiles, turtui ištariant „čiau“.