Kad valdžia dulkina bepročius, tuo aš dar galėjau patikėti, bet kad amerikiečiai superka mūsų žaliavą ir siunčia į kosmosą su palydovais, niekaip netilpo mano galvoje, maniau, kad persidirbau ir sapnuoju, bet Tadas buvo atkaklus ir nenuilsdamas kalė man į puodynę: o kaip tu manai jie ten paima mėginius, iš Marso arba Mėnulio? Iškiša guminę ranką ir graibo po paviršių? Nė velnio. Pasiunčia su tais palydovais apmokytą beprotį ir tas rankioja ten mineralus. Tik jie skelbti negali,  nes pasaulis juos pasmerks už tai, kad žmones į garantuotą mirtį siunčia, juk kiek pradingsta tų palydovų, todėl ir perka bepročius iš atsilikusių šalių, nes savo durnių panaudoti negali, pas juos labai griežta apskaita, ten visokios institucijos ir visuomeninės organizacijos rūpinasi jais, o pas mus kai tikrina kas ir trūksta poros psichų, tai mus su Džastinu paguldo į lovas ir mes pratupim, juk mūsų inspektoriams svarbu tik kad skaičius sutaptų, taigi, perka ten, kur niekas nepasiges, ir be to, kur niekas jais netikės, jeigu ims staiga pasakoti, kad skrido į kosmosą, net jei ir sugrįžtų. Rusai šunis skraidina, bet šuo ką jis padarys, nei fotografuoti, nei kito veiksmo atlikti negali. Tavo kaimynas, pavyzdžiui, irgi kosmose pabuvojo, tas, kuris neryja; normalus buvo iki čia pateko, bet pakalbėjo prieš einamą politiką, tai priregistravo šiuo adresu, ir greitai išskrido į Marsą. Kaip ne keista grįžo, bet tik savaitę normalus pabuvo, paskui sutriko jam kažkas. Dar pasakojo iš pradžių apie Marsą, kaip jis ten vienas po kanjonus blūdino,  vandens  ir metalų ieškojo, po to nustojo.  Aš manau jam daktaras padėjo sutrikti, kad nekalbėtų ko nereikia.
Ką tu sakai?!
Amerikiečiai, tėvas sakė, už beprotį milijoną dolerių moka, tiek joks normalus žmogus nevertas, o durnius kainą turi. Taip man kalbėjo Tadas, o Džastinas daugiau tylėjo, jis ir gėrė mažiau, nes dar jaunas buvo daug gerti, tik šiūpeliavo anglį į krosnį, ir greit mano pižama buvo sausa. Mes su Tadu gėrėm  lygiai, po pilną.

Vakare prie televizoriaus (priešų vėl buvo nukauta keturiais daugiau, nei mūsiškių) Simka pakuždėjo man į ausį, kad vakare ateičiau į jos palatą, jei vis dar esu nekaltas. Nenorėjau  prisipažinti kaip sparčiai pasistūmėjau šioje srityje, todėl pažadėjau ateiti. Idiotas visą vakarą buvo kaip nesavas, maniau, kad jam nepatogu, jog neatėjo man padėti tvarkytis su anglimis ir jau ketinau skolintis butelį iš dosniojo prižiūrėtojo užglaistyti įtrūkimus mūsų bendravime, bet prisiminiau Simką, tad nutariau jog nepakenks, jei idiotas ilgiau kentės sąžinės priekaištus.

Kai šviesų operatorius įjungė tamsą, išėjau pas Simą. Palatoje irgi buvo keturios lovos, bet nutariau nesivaržyti. Girdėjau, kad kitos lovos nemiega ir bando pamatyti veiksmą ausimis, be to, šiokį tokį atspindį pasiūlė ir paslaugusis žalias gaubtas virš durų, tad, manau,  salė apturėjo kino seansą. Viską atlikau lyg daugybę kartų tai būčiau daręs, net Simka valiūkiškai pavadino mane melagiu, aš nepuoliau įrodinėti priešingai. Po to visi užmigome, tik naktį pažadino ryškus spindulys lėtai prašliaužęs palatos lubomis. Bloga nuojauta išvertė mane iš lovos ir atsidūriau prie lango. Kieme stovėjo ilgas automobilis, amerikietiškas limuzinas ir į jį lipo iki skausmo pažįstama figūra, tik niekaip nepajėgiau prisiminti kas ji. Išpuoliau į koridorių ir pasileidau į savo palatą. Buvau toks susijaudinęs, kad ne iškart supratau, jog esu nuogas, bet grįžti jau nenorėjau. Įbėgęs  šokau į idioto lovą, jis būtų apsidžiaugęs, bet jo nebuvo, tada viską supratęs puoliau prie lango ir nakties tylą perskrodė mano desperatiškas: Ne!, o paskui jį  iššokau ir pats. Mačiau nuvažiuojantį limuziną, kurio galiniame stikle pasirodė, kad regiu išsiviepusį idioto snukį, nors greičiausiai man tik pasivaideno, nes tokios mašinos nevažinėja permatomais stiklais, bet galvoti nebuvo kada, nusileidau, ačiū dievui, sėkmingai,  žemė jau buvo minkšta po žiemos,  tik persiverčiau per galvą kaip kaskadininkas ir nuskuodžiau pro sporto instruktorių, kuris išsižiojęs stebėjo mano pasirodymą, turbūt galvojo, kad čia jo pratimai padarė mane tokį miklų,  ir per vėlai susigriebė čiupti, tad tik vožiau visa jėga jam per rankas ir nulėkiau link vartų, kurie jau užsidarinėjo. Visa kūno mase tėškiausi į metalinę sieną, bet kurie kiti vartai to būtų neatlaikę, ir sukniubau ant akmenuoto paviršiaus apsipylęs ašaromis kaip tada, kai išėjo tėvas,  ir raudamas iš nevilties grindinio akmenis bei kartodamas be jokio sąryšio: idiotą už milijoną .. . idiotą už milijoną. . .
Pirmas prie manęs atsirado instruktorius ir atsargiai (o gal švelniai?) paėmė mane ant rankų. Tada priėjo gerasis daktaras ir paskiausiai labai stora seselė su švirkštu rankoje. Suleisk jam pusę kubiko, paliepė daktaras, ir žinojau, nors niekada nebuvau to patyręs, kad tuoj kažkur nuplauksiu,  tuoj palengvės, išnyksiu kartu su visais skauduliais ir nerimais, bus lengva ir gera. Taip ir buvo, neliko karo ir daktaro, idioto ir Simonos, tik balti kaip sniegas debesys plaukė ne virš galvos, o kažkur apačioje po kojomis, ir paukšteliai vaikų balsais ir bepročių veidais, aplipusiais antro aukšto langus, dainavo Mocarto  lopšinę.  

Ryte nebuvo trimito, kviečiančio pasimankštinti, tad supratau, jog bent savaitgaliais čia bus galima padrybsoti.  Bet iškart į galvą atėjo naktinio trilerio kadrai ir pirmiausia pagalvojau, kad man prisisapnavo, tačiau idioto lova buvo tuščia, ant spintelės neradau savo laikrodžio, kurį vakare visada nusisegu, be to, kaip ne keista, vis dar buvau nuogas.  Beliko susigrąžinti pižamą. Tad susisupęs į paklodę kaip graikų filosofas, nors, aišku, veido išraiška buvo kur kas kvailesnė, atėjau pasveikinti gražiųjų moteriškių su puikiu rytu, taip, saulė iš tikrųjų švietė, neįtikėtina, net ir tada, kai amerikiečiai begėdiškai pasigrobė idiotą. Sima atrodė kiek nustebusi dėl mano pabėgimo, bet nieko neklausinėjo, aš jaučiau, kad negalėsiu dabar visko papasakoti, kai nakties prisiminimas iškilo prieš akis visu ryškumu, todėl tik apsirengiau savo neįkainojamą ružavą kostiumą ir pabėgau pilnomis ašarų akimis, nežinau ką pagalvojo dailioji palata. Arabas berniukas irgi verkė, tad įlindau pas jį į lovą ir mes abu raudojom kaip išprotėję, seilių kombinatas padėjo mums sava produkcija, tad varėmė vandenį iš savęs,  kol prižiūrėtojas atvežė visą vežimėlį avižų košės.

Avižos mus nuramino, supratau kodėl arkliai tokie ramūs ir psichologiškai stabilios būsenos. Visą dieną jaučiausi stabilus, tik, aišku, nepalioviau galvoti apie idiotą, savo tėvą, kartu, žinoma, pagerbiau savo prisiminimu ir mamą (kaip be jos?), apmąsčiau  beviltišką ir niekada nesibaigsiantį karą, taip pat savo pirmąjį kartą su Simka, ir net kai pasikvietė gerasis daktaras dar nebuvau praradęs savitvardos, kas labai jį pradžiugino: jau pagalvojau, kad tas ūmus šizofrenijos priepuolis, kuris tau vakar užėjo, gali užtrukti, bet, dėkui dievui, matau jis baigėsi, tik, aišku, dar teks stebėti kurį laiką, nes tokie priepuoliai paprastai kartojasi, tačiau tu nesijaudink, esi gerose, mylinčiose rankose. Tai bent. Paklausiau mylinčių rankų: kur idiotas? Koks idiotas? A, tu apie jį. Nesijaudink, tai neturi tau rūpėti. Jis perkeltas į kitą gydymo įstaigą, taip jau nutinka.  Už milijoną dolerių? paklausiau. Kas tau pripaistė tokių nesąmonių? irzliai nusistebėjo daktaras. Vyno jau nesiūlė, gėrėme kavą baltajame kabinete. Turi nepamiršti, kad pasirinkai ne greitą mirtį mūšio lauke, o tarnybą tėvynės labui šiuose namuose ir  šiandien  pradėsi darbinę karjerą (jis stengėsi būti malonus, tik šį kartą tai jam nelabai sekėsi), tikiuosi tau seksis, labai to noriu, ir paplekšnojo man į skruostą. Ką aš turėsiu daryti? Gerosios, mylinčios rankos paaiškino apie šį darbą, taip: o, tai bus paprasta, tau bus įdomu, kaip teatre, aprengsime  įspūdingais rūbais, atrodysi puikiai, tau nėra ko jaudintis. Be to, juk sakei, kad nerimsti, kaip nori gerai pasimylėti, to būtent iš tavęs ir prireiks mūsų mylimai tėvynei. Kartais po didelių darbų žmonėms reikia kokio neįprasto atsipalaidavimo, tame tarpe ir netradicinio sekso,  tokį  mes jiems ir turime parūpinti. Tau tereiks apsimesti, truputis  vaidybos ir viskas, toliau eisis savaime. Svarbiausia atsipalaiduok, nepamiršk savo tėvo, kuris pasiaukojo tėvynei, tu irgi gali pasižymėti.  Eik, ruoškis. Ir atidavė mane instruktoriaus globai.

Baisusis heraklis padarė iš manęs meriliną mensoną, veidas buvo išteptas baltu kremu, akys juodos, o lūpos ryškiai raudonos, plaukai sulaižyti per vidurį ir kažkuo apipurkšti, kad blizgėtų. Apvilktas buvau per kelius perplėštais džinsais ir fraku, pilvas nuogas, tik ant krūtinės kabojo balto skuduro lopas, kurį palaikiau seilinuku. Gal jie galvojo, kad ir aš nenuryju seilių? Instruktorius prigrasino, kad nedrįsčiau priešintis arba rodyti nepasitenkinimą, geriausia, kad susigalvočiau kokią beprotišką elgseną ir jos laikyčiausi, pavyzdžiui inkščiau kaip šuo. Liepė parodyti ir aš pavaizdavau įsivaizduojamo silpnapročio  variantą. Instruktorius liko patenkintas ir ketino grybžtelt į užpakalį linkėdamas sėkmės, bet aš tik suurzgiau ir kaukštelėjau dantimis vos nenukasdamas bjauraus snukio. Tada mane nuvedė į trečią aukštą, ten viename kambaryje po truputį rinkosi ir kiti bepročiai, kiekvienas aprengtas skirtingais kostiumais - buvo čia ir čaplinas, ir jėzus kristus, princesė diana ir šiaip prostitutės.

Simos nebuvo. Ant stalo  padėti sumuštiniai ir obuoliai. Vienu metu atėjo Tadas. Jis pasisveikino su manim, pajuokavo, kad gerai atrodau, paskui mes abu kibom į sumuštinius ir aš jo paklausiau: kas dabar bus? Jis man atsakė, kad svečiai jau suvažiavo, dabar valgo ir geria, netrukus ir mus atves į svetainę, galėsime šokti arba patarnauti svečiams,  kvailioti ir panašiai, svarbu save gerai pateikti, kad gautum gerą klientą, tada ir pats galiu užsidirbti, tik pinigus, pašnibždėjo,  geriau perduočiau jam, Tadui, nes instruktorius po to apieškos ir nieko nepaliks, o jis, Tadas, reiškiasi, tik 50 % paims už saugojimą.  Jei man tinka pasiūlymas, tai Tadas patykos manęs prie to kambario, kuriame aš būsiu, kad jam perduočiau pinigus, kol neprisistatė instruktorius.  Sukirtome rankomis ir apsidžiaugiau, kad turiu čia tokį nesavanaudį draugą.
Dar spėjau jam beišeinant užklausti apie Simą: ar ji irgi čia būna?
Tu ką, juokauji? ai, turbūt nežinai – ji gi daktaro duktė.
Kaip tai?
Va taip, atleisk neturiu laiko. Tai kaip sutarėm – aš tavęs lauksiu, neatsisakinėk, kai siūlys pinigus. Sėkmės.

Stovėjau išsižiojęs ir tuo metu, garantuoju, atrodžiau ne pilno proto. Kaip tik atėjo mus išsivesti instruktorius ir jam paliko gerą įspūdį mano neva sukurtas tipažas: šaunuolis, taip ir toliau elkis. Suėjome į erdvią svetainę, kurioje laisvai išsimėtę po kelis sėdėjo ant sofų, kėdžių ir foteliuose apie dešimt nepažįstamų žmonių, tiesa, vieną iškart pažinau, tai buvo parlamento narė arši karo propaguotoja ir kurstytoja. Manau, jos vienos užteko tam karui prasidėti ir tęstis ligi šiol. Iš tikrųjų gal taip ir buvo.
Bet tuo metu dar vis buvau išmuštas iš pusiausvyros žinios apie Simą, todėl apie nieką kita kol kas negalvojau ir tik įėjęs iškart sudribau į pirmą laisvą kėdę ir sustingau pamišimo būsenoje.  Negalėjau suprasti, kodėl daktaras laiko uždarytą savo dukterį? Kur yra jos mama? Kokia drama už viso to slypi ir t. t.?

Po  kurio laiko pastebėjau, kad į mane kartais vis pažvelgia kas nors iš nepažįstamų. Tuo metu čaplinas keistai  kliuvinėjo už baldų, rankoje laikydamas padėklą su buteliu vyno ir taure, įsigudrindamas viso to neišmesti iš rankų. Visi juokėsi, tik aš pats paskutinis supratau, kad ir taurė, ir butelys pritvirtinti prie padėklo ir čaplinas skelia, matyt, jau seniai paruoštą numerį.  Tai buvo juokinga.

Instruktorius išsirengęs iki glaudžių demonstravo  visokias figūras ir pozas, kurios  atskleidė svečiams iki tol nematytą žmogaus anatomijos raumenų skyriaus vaizdinę dalį. Tai buvo šlykštu.

Labiausiai krykštavo ir spurdėjo kėdėje arši karo kurstytoja, ji rėkė ir plojo rankomis po kiekvieno instruktoriaus naujo judesio. Tai buvo bjauru.

Jėzus kristus lakė vyną su kažkokiu pederastu storu užpakaliu, o princesė diana kažkokiu būdu sugebėjo įkišti veidą į tortą, todėl dabar krapštėsi nuo akių prilipusias vyšnias ir garsiai keikėsi. Tai buvo atgrasu.

Tuo metu pro šalį ėjo Džastinas su padėklu prikrautu taurelių su degtine. Aš susistabdžiau jį ir vieną po kitos ištuštinau penkias taureles. Tada garsiai suinkščiau  (kaip tik buvo tarpas tarp muzikinių numerių), visi grįžtelėjo į mane, po to triskart sulojau. Išėjo visai neblogai, nes tuoj atsiliepė dar keli šunys, tame tarpe ir aršioji kurstytoja. Nors nemokėjau šokti ir gyvenime tik kelis kartus šokau mokyklos vakarėliuose, bet šįkart puoliau į veiksmo sūkurį ir pasigriebęs nekenčiamą priešą, karingąją parlamentarę, pradėjau stumdyti ją po parketą. Bandymas, supratau,  pavyko, parlamentarė spiegė  apimta ekstazės, mums plojo  ir prie mūsų prisidėjo daugiau dalyvių.

Po to jau gėriau su ta bobše, ji ėmė rodytis man visai nieko, nors turėjo turbūt apie keturiasdešimt metų, mes sėdėjome susispaudę fotelyje, mano ranka buvo po jos užpakaliu  ir supratau, kad jos noriu. Ji kišo man savo liežuvį į burną, jis buvo gana šiurkštus ir tai man neteikė pasitenkinimo, todėl bandžiau išvengti invazijos kasdamas jai į skruostą, ji mikliai išsisuko ir atsilygindama įkando į nuogą mano pilvą. Susimedžiojau dar kelias taureles degtinės iš praeinančio Džastino, o po to išsitempiau parlamentarę į koridorių ir prismeigiau savimi ją prie sienos.  Norėjau ten ir pabaigti, bet ji netrukus išsilaisvino ir nutempė mane į artimiausią kambarį. Vis dar nerimdamas savo kailyje nuplėšiau jos sijoną ir išvydau celiulitines kojas ir nuogą celiulitinį užpakalį. Supratau, kad nebaigsiu, buvo šlykštu, bet turėjau pabandyti. Suėmęs už plaukų apsukau ją veidu į sieną ir stipriai delnu užvožiau per celiulitą. Ji sudejavo ir atkišo savo  žandus dar paslaugiau. Įėjau, tai kažkiek sutvirtino mano stabilumą, bet norėdamas išlaikyti jį dar ilgiau, metodiškai  pliaukšėjau per karingąjį užnugarį.

Taip praėjo kelios minutės, stabilumas ėmė glebti ir nevilties apimtas spyriau į nekenčiamą subinę. Ji aiktelėjo, bet dar neišsigando, tik geidulingai pakreipė galvą į mano pusę. Tada visa jėga smogiau į tą galvą kumščiu ir priešas krito ant grindų nokdauno būsenoje. Čia tau už karą, padla.

Ką?

Čia tau už tėvą, ir vėl spyriau į celiulitą (jis neestetiškai suvirpėjo).

Padėkit.

Už idiotą, į galvą.

Kokį idiotą? Aš nepažįstu jokio idioto. Gelbėkit.  Jis ne beprotis.  

Už mane ir mano sušiktą gyvenimą, smūgiai kartu su ašaromis pylėsi ant viso parlamentinio kūno.

Tu ne beprotis, liaukis.

Pirmas įbėgo instruktorius.  Tarpduryje lyg įrėminti liko stovėti  Tado ir Džastino siluetai, mačiau jų persigandusias fizionomijas.

Į frontą jį, į frontą, jis pamišėlis, rėkė neišdulkinta parlamento narė.

Buvau grubiai nublokštas ant lovos ir prispaustas keliais, virš savo veido mačiau glaudėmis pridengtas nekenčiamas genitalijas. Po to atsirado labai stora seselė su baisiuoju švirkštu ir vėl ėmė plaukti debesys, o paukštelių choras bepročių veidais giedojo neprilygstamą lopšinę.

Kas buvo toliau, galėjau tik spėti, nes visą laiką buvau farširuojamas slopinamais vaistais ir realijos pynėsi kartu su haliucinacijomis, sudarydamos siurrealistinius natiurmortus. Prabusdavau vienas nedideliame kambaryje, pririštas prie lovos, kartais matydavau save sėdintį ant šikpuodžio, o dar rodydavosi lyg labai stora seselė būtų mane apžiojusi;  arba kartais sušmėžuodavo instruktoriaus ir gerojo daktaro fizionomijos, nebuvo tik Simos, labai jos ilgėdavausi, norėdavau sužinoti, kiek priešų daugiau žuvo už  mūsiškius.

O vieną naktį pamačiau save vedamą į amerikietišką limuziną ir tai nebuvo haliucinacija, atpažinau tą laivą, atsisukau į namą sėdėdamas ant galinės sėdynės  ir antrame aukšte moterų palatoje, kurioje pirmą kartą patyriau merginos  glamones, lange išvydau brangų veidą, tikėjausi, kad jis iššoks kaip kažkada iššokau aš, bet istorija nepasikartojo ir vartai su trenksmu užsidarė, užskleisdami tėvynės brangų paveikslą, tik paukštelių choro atliekamas Mocartas dar kurį laiką  vijosi  palengva išplaukiantį amerikietiškąjį  Titaniką.
                                                              
                       Epilogas

Praėjo trisdešimt metų, dabar esu penkiasdešimtmetis. Anksčiau būčiau sakęs, kad esu labai senas, bet dabar manau, kad gyvenimas tik prasideda, esu pilnas jėgų, sumanymų ir troškimų. Tad dar pasigalynėsiu su laiku.

Tada prieš trisdešimt metų mane nuvežė į NASA paruošimo centrą ir po dviejų mėnesių  išskridau į Mėnulį. Ten radau savo palatos bičiulį idiotą. Jis buvo miręs, sėdėjo atsirėmęs į uolą ir atrodė kaip gyvas, tik trumpam prisėdęs atsipūsti, bet visgi buvo miręs, manau jam tiesiog nusibodo gyventi ir jis sustabdė savo širdį. Kaip ten bebūtų, jokių smurto žymių neaptikau (Mėnulyje kūnas ilgai išsilaiko kaip naujas), o žinojau, kad rusų siunčiami šunys yra apmokyti pulti konkurentus, tai yra amerikiečius. Pats irgi išlipęs atidžiai dairiausi, ar nepuls manęs koks išprotėjęs ruspalaikis šunėkas. Ačiū dievui man pasisekė, palaidojau idiotą atšiaurioje Mėnulio žemėje, prieš tai nuėmęs nuo rankos savo tėvo laikrodį, kuris buvo sustojęs, nes kelias savaites jo niekas neprisukinėjo, ant kapo kauburio įsmeigiau kryžių, kurį padariau iš amerikiečių 1970 metais paliktos vėliavos koto, o pačią vėliavą užtiesiau ant kapo, ir paėmęs kelis grumstus uolienos pavyzdžių grįžau į Žemę.

Amerikiečiai buvo labai patenkinti mano darbu ir netrukus grąžino mane su naujais dokumentais, kuriuose aš vadinausi Emanueliu Morganu,  į tėvynę, tai yra - beprotnamį. 14 maršruto autobuso vairuotojas pasveikino mane sugrįžus, po to dar pridūrė: Čia tave pagydys, vaikine, pamatysi (aš tuo nei kiek neabejojau), Sima iš laimės ko neiššoko pro pirmo aukšto langą, nes tuo metu gyveno pas tėvą, bet šokti iš pirmo aukšto yra kvaila, todėl pasitenkino tuo, kad paprašė ją vesti, ką su džiaugsmu ir padariau. Kalbant apie Simą paaiškėjo, kad jokios ultra dramatiškos istorijos jos santykiuose su tėvu nebuvo, ji iš tikro sirgo epilepsija, kurią paveldėjo iš mamos, o paskui savo ruožtu perdavė tą ligą visiems mūsų vaikams ir šie kankinasi su ja įvairiuose pasaulio kraštuose. O Simos mama paskutinio priepuolio metu pateko po pravažiuojančiu automobiliu, nelaimingas atsitikimas, todėl tėvas po to stengdavosi dukros neišleisti vienos į miestą, o ir jai patiko protarpiais pagyventi tarp ligonių. Kai aš atsiradau, kaip tik ir buvo tas protarpis.

Taigi, mes susituokėm ir apsigyvenom pirmame aukšte. Sporto instruktoriui teko išsikelti į trečią aukštą, į vieną iš viešbučio kambarių. Uošvis nusprendė iš manęs padaryti savo įpėdinį, tad ėmėsi  mokyti psichiatrijos paslapčių, o vėliau ir suveikė  man padirbtą daktaro diplomą. Niekam iš tikrųjų tai nebuvo svarbu, nes vakarėliai toliau vyko sava eiga, taip pat ir su karingąja parlamentare, kuri manęs neatpažino, kadangi aną kartą atrodžiau kaip Merilinas Mensonas, dėl to ir finansavimas niekada nenutrūko, o paskui kažkaip ėmė ir susirgo pats daktaras, aš kaip specialistas nustačiau jam diagnozę ir paguldžiau į savo buvusią palatą, kurioje jis paskui ir pasimirė dėl širdies ritmo sutrikimo, nieko nebuvo galima padaryti, medicina dar nėra visagalė. Palaidojom jį mūsų ligoninės kapinėse, kurios buvo čia pat už mūrinės tvoros ir kuriose buvo laidojami visi šių namų  gyventojai. Į paskutinę kelionę  palydėti  jį atvyko aukšti valstybės asmenys ir ta proga jiems buvo surengtas neeilinis vakarėlis.

Kalbant apie laidotuves, dar turiu prisipažinti, kad netrukus teko užmigdyti ir seilių rezervuarą, nes prie anų sutrikusių funkcijų jam dar prisidėjo ir tuštinimosi reguliavimo funkcijos sutrikimas, todėl varė vaikinas visur ir bet kada, o tai jau peržengė visas sanitarijos ir higienos normas, bet palaidojom jį gražiai, su visais kosmonautui priklausančiais pagarbos ženklais.

Sporto instruktoriaus pareigas aš perleidau savo geriausiam bičiuliui Tadui, o raumenų kalną iš trečio aukšto nuleidau į katilinę, ten jis turi lovelę ir rūpinasi šildymu bei  šiūpeliuoja anglis.

Berniukas, kuris nemokėjo normaliai kalbėti ir toliau vograuja arabiškai, bet netikėtai išaugo į tikrai gražų jaunuolį ir turėjo milžinišką pasisekimą tiek moterų, tiek vyrų svečių tarpe. Jis niekam neatsakydavo. Tik akys kaip ir anksčiau jam nepriklausė, jos gyveno savo gyvenimą, bet tai tik pridėjo jam papildomo žavesio.

Seselė. Dabar  ji jau nėra  labai stora, gal padėjo mano taikoma dieta?

Liko tik karas. Jis tebevyksta, nors mūsų valstybės jau dvidešimt metų kaip susijungė į vieną, bet karo nusprendė nebaigti (ypatingai karo būtinybę rėmė mano nepribaigta parlamentarė), nes:

pirmiausia, jis atneša milžiniškas lėšas karinėms programoms vykdyti  iš įvairių Europos ir pasaulio finansinių institucijų;

antra, mūsų valstybėje nėra nedarbo;

ir trečia, svarbiausia – šalyje nėra nusikalstamumo arba nepasitenkinimo apraiškų, visi negatyvūs elementai patenka į karo mėsmalę ir greitu būdu yra likviduojami, kai kurie tenka ir mūsų namams, nes pacientų  kaita yra neišvengiama, kadangi  su amerikiečiais kaskart vis pratęsiam žaliavos tiekimo sutartį.

Ir dar vienas dalykas, kurį pasididžiuodamas pristatau:  įgyvendinau seną svajonę – subūriau bepročių chorą, kuris  per Naujus Metus prie atvirų antro aukšto langų gieda Mocartą. Paklausyti  14 maršruto autobusu atvažiuoja  žmonės iš miesto:
                          
                           Miki vaikuti brangus
                           Sutemos gaubia laukus
                           Rimsta ėriukai garde
                           Tyla bitelės sode.