Pro langelį švietė saulė, lovoje darėsi šilta. Jos namelyje tvyrojo tokia ramuma, kad Janė nežinojo kaip į ją reguoti. Mieste, dažniausiai ji jausdavosi pavargusi, kada nubusdavo. Tai pasireikšdavo tuo, kad merkdavosi akys, o galva nekildavo nuo pagalvės, visgi, jai daugiau nesimiegodavo - įtampa darė savo.
Laiką jie leisdavo dviese. Beveik kas dieną eidavo prie jūros ant skardžio, kur buvo keletas suoliukų, įrengtas golfo aikštynas ir pašonėje stati praraja į bedugnę. Juodu vaikščiodavo jos viršuje, du maži žmogeliukai, vienas šalia kito, drauge gėrėdavosi papėdėje gyvu miesto ir dangaus paveikslu, pavargdami nuo saulės bei vėjo. Rajus mėgo fotografuoti. Kartais jis kažką neiškiai šūkteldavo, sustojęs ant skardžio, toje pačioje vietoje, kur atrodė, kad kažkas jam kiekvieną dieną padaro malonų įspūdį, vis iš naujo ir iš naujo. Tada pavijęs Janę patenkintas džiaugdavosi, kad jam pavyko taip aiškiai pamatyti, ne tiktai ką praleido vakar, bet ir anksčiau, dabar tai išėjo užfiksuoti.
Slinko savaitės ir tai tapo įpročiu, lankyti tą uolą. Ji įkrisdavo į lovą fiziškai pavargusi, kurį laiką vis dar jausdama plaukuose atsineštą vėją, klausydamasi paslaptingų šnabždesių, kol balkšvas ūkas iškildavo jai akyse ir ji užsnūsdavo.
Vieną vakarą jie grįžo į namelį, bet prieš tai Janė pasuko išsimaudyti; jūra vos įžiūrimai krutėjo, didžiulė saulė leidosi į horizontą, ir jai atrodė, kad aplinkui viskas dega malonia spalva, kad pamažu aplanko ją laimės jausmas, primenąs vaikystę. Spindėjo akys nuo rausvos pašvaistės, ėmė tylus džiaugsmas, kiekvieną naują dieną jautė, kad jėgos grįžta, sapnai taisosi, ir ta valanda nebetoli, kai reiks palikti šį jaukų kampelį.

Visai jos nelaukdamas Rajus sėdėjo šalia namelio basomis kojomis, neliesdamas žemės, ir piešė. Jam norėjosi galvoti tik apie piešinį, kurį jis tapo. Tai buvo egzotiškas augalų ir vaismedžių sodas, kuris priminė pasaką, ir giliai įsižiūrėjus, atrodė bus išgalvotas. Tačiau jo rankos judėjo greitai, o dar greičiau teptukas, - drobe aukštyn, žemyn... Pasitaikydavo, kiek ilgiau sustoja ties vieno ar kito medžio šakele, tačiau kad dar geriau, išraiškingiau nutapytų, parinktų įmantresnią spalvą augalui, lyg tik sau pačiam gerai pažįstamui, jis viską vaizdavo taikliai.
Ji laukė, kol Rajus nustojo piešti, tada pasikvietė arbatos. Ištisą valandą jie kalbėjosi, kaip ir kiekvieną vakarą prieš miegą, tačiau šiandiena Rajus atrodė išsiblaškęs daugiau, nei įprastai. Sunkiai kalbėjo, kiekvieną žodį palydėdamas nereikšmingu akių žvilgsniu, arba mostu, sėdėjo sukritęs kėdėje, išsidarkiusiais juodais plaukais, ir kėlė rūpestį bei gailestį. Jis buvo vienintelis žmogus, kuriam ji jautėsi skolinga. Norėjo, kad staiga jis taptų toks, koks buvo. Jo veidui kažko dabar trūko.
- Mačiau tavo paveikslą, - ji ištarė. - Gražus darbas.
Rajus krustelėjo kėdėje, jo veidas atsigavo, ir pasirodė, lyg jis ėmė ruoštis pasakyti jai kažką svarbaus.
- Kai perteiki tai, ką iš tikrųjų matai, tada darbas visada pavyksta, - pasakė užtikrintai.
- Mat kaip!
- Jei blogai tą sodą pavaizduočiau, tada viskas žlugtų.
Paskui jis atsistojo, priėjo visai arti jos ir paklausė:
- Rodos, liksiu vienas?! Jautiesi geriau. Na, žinoma! Užtenka vien pažvelgti į tave. Jei vis dar gerai tave pažįstu, ilgiau pas mane neužsibūsi?..
Kai Janė nuėjo miegoti, jis kažkur dingo iš namų. Pakrantėje buvo labai tamsu, ji nedrįso jo ieškoti. Kada išgirdo žingsnius, nurimo ir užmigo.
Po valandos didelis ir smarkus vėjo gūsis papūtė nuo jūros, ir lakiodamos pavėjui smiltys ėmė barbenti jai į langą, brautis į vidų pro durų apačią, maži geltoni smėlio trupinėliai. Ji ilgą laiką visa drebėjo, tartum apimta skausmo, ir iš akių pasipylė ašaros. Riedėjo skruostais, ant pagalvės, liejosi į naktinius marškinius, iki kol be sąmonės visa nugrizdo į sapną.