Pro motulės langą balta gulbė skrenda.
Ilgesį palieka, nerimą širdies.
Meta baltą plunksną į ištiestą delną.
Dėkingumo ženklą savo praeities.

Pro motulės langą saulės spindulėlis
švelniomis rankutėm veidą glamonėja.
Šiltas bučinėlis uždega gyventi,
atiduoti meilę likusios širdies.

Prie motulės lango juodas varnas sklando.
Nebeliko nieko, kas tave supras.
Ruošiasi motulė į kelionę... ilgą,
Ašarą palikus plunksnoje baltoj.