Žadėjo, kad ji niekada neverks prie tų, kurie ją skaudina.
Sakė, kad išmoks paslėpti ašaras nuo kiekvieno, kas ją žemino.
O ji kaip asmenybė, nepaprasta,
Supratinga, užjaučianti, padėsianti visada.
Bet ji buvo per silpna
Kęsti pažeminimus paslapčia.

Dienų dienas leisdavo kambaryje.
Piešimas buvo jos aistra.
Fantazija išlieta ant paveikslo it vanduo.
Pasinerdavo į svajonių pasaulį,
Ten, kur jai saugu.

Ji neturėjo tikslo,
Ji – egzistavo.
Ji gyvenimą po palete slėpdavo ir nerimavo.
Visi ją ignoravo.

Pasikeisti buvo – kančia.
Ryžto ir noro nebuvo niekada.
Ir vėl užsidarydavo kambaryje,
Ir vėl išliedavo fantaziją ant paveikslo,
Vaizduodama save.

O ji sakė, būsiu tokia, kokia esu,
Nors niekada nebūsiu tuo, ko nėra – Tobulu.
Išgalvotas pasaulis, pakeitė mane.
Niekas nesišaipo, jaučiuos saugesne,
O juk elgiuosi lyg būčiau maža,
Užsidariusi tame kambaryje,
Su teptuku ir palete rankose,
Save slėpdavau paveiksluose...