Dangaus papėdėj

Santrauka:
Apie Užpalių krašto piliakalnius
Regina Tamošiūnaitė–Abukauskienė

Dangaus papėdėj
(istorinė – mitologinė poema)

Ruduo. Miškas. Medžiai jau be lapų. Stovi šakas kaip rankas į dangų iškėlę. Minga. Siauras takelis vingiuoja. Kalnas. Status šlaitas jam pastoja kelią. Jis pasuka papėde. Kai randa žemesnę įkalnę, net nestabtelėjęs kopia aukštyn. Viršukalnėje aikštelė. Pušimis apaugusi. Daug čia jų. Viena su kita lenktyniauja, šnekasi, guodžiasi. Takelis nuo kalno leidžiasi žemyn. Samanos ir lapai. Minkščiausias patalas. Vėl kalnas. Patogesnis įkopti. Jo viršukalnėje pasitinka vėjas. Rudens vėjas. Žemai papėdėj upė. Plati upė.
   - Tu čia, Vėjau, gimei?
Neatsiliepia. Plaka pušų viršūnes. Akmuo, antras, trečias...Zigzagais tarp akmenų takelis nuvingiuoja pakalnėn iki upės. Upė akmenų priberta. Per akmenis į kitą krantą jis šokčioja.
    Moterys šneka:
    - Čia pilalas miškas.
Išgirdusi kraštotyrininkė klausia:
   - Kodėl pilalas mišku vadinat?
Paaiškinti negali. Nuo seno taip. Garbi komisija tiria, randa kultūrinį sluoksnį. Kalną piliakalniu pavadina, pastato stogastulpį su užrašu „Žaibiškių piliakalnis“.
   - Kaip jautiesi, kalne, piliakalniu tapęs?
   - Ačiū, kad atradot. Lankykit. Aplink didįjį Šeimyniškių piliakalnį rasit daug tokių  kaip aš. Jie ratu supa. Vienas prie pat upės, buvusi šventovė, skirta Perkūnui. Šventovės šventi akmenys upėj. Jos vanduo į akmenis nusivalo ir toliau teka švarus. Upę Šventąja vadina. Švariausia upė Lietuvoj. Maudykitės ir būsit švarūs ir šventi.  
         Saulė nusileido ir danguje viena po kitos žiebiasi žvaigždės. Pirmoji Vakarinė – Saulės ir Mėnulio dukra, patalų klojėja, tėvų padėjėja. Vasarą sužibanti dar Saulei esant danguje. Eina priešais Mėnulį, jam kelią rodo. Kai tėvo nėra, eina jo keliu. Žvėrų laukiama. Jai šviečiant šie kyla iš guolių ir traukia į medžioklę.
        Tamsa lėtai ateina, dangus žvaigždėmis švinta. Sako – kiekvienas žmogus turi žvaigždę danguje. Žvaigždės, žvaigždelės, žvaigždutės... Kiek jūsų daug! Iš kur ir kada jūs atsiradote? Kokia buvo ta pradžių pradžia? Po kojomis žemė. Tokia sava, tokia artima. Gal ir tu, Žeme, buvai žvaigždė?

1. Iš amžių glūdumos


Sugrįžo deivės iš kelionės,
Nupurto dulkes, pailsės,
Kol gundandžios vilionės
Visaton vėl pakvies.

Gražuolės plaukus pasileidžia,
Išpintos kasos nubanguoja
Per nugaras, krūtinę
Ir auksu spinduliuoja.

Susėdo, dairosi aplink,
Tyla, ramybe mėgaujas,
Spalvų žaismu toli
Ir viena kitą kalbina:

- Sušuko Saulė, girdit?
- Užstoja dulkės, nieko nematyti.
- Eime jos aplankyti.
- Dar reik pačiom susitvarkyti.

- Prie Saulės pašviesėjo.
- Nes dulkių sumažėjo.
- Jos rutuliukuos sugužėjo.
- Link Saulės pajudėjo.

- O rutuliukai, jie, žiūrėkit,
Iš paskum Saulę seka.
- Patinka, žaidžia, juokias...
- Ji naujo darbo prasimanė.

- Mes tik abi? O Lada kur?
- Tu ją sekioji?
- Aš ją globoju.
- Per daug bėgioji.

- Gal ji viena pabūti nori?-
Parimus Laima svarsto.
- Sugrįš, ką veiks viena,-
Ramina Ragana abi.

- Matau aš Ladą, va prie Saulės,
Žemai planetoj vaikštinėja.
Bet ne viena, dvynukai
Jai bėga iš paskos.

- Sakai, žemai, taigi Žeme
Planetą pavadinkim.
- Nusiųskim jai žinutę,
Pasveikinkim greitutę.

Aplanko Ladą, dvynukus,
Lela, Lelys vardu vaikus.
Iššniukštinėja ten visus kampus.
Ladakalnio net pamatus pačius,

Vieta tarp vandenų,
Sukaustyta ledų.
...nei pritaria, nei giria,
Namo sugrįžta tyliai.

O laikas Žemėj eina, eina.
Globoja Saulė stropiai ją.
Naktis, Diena – jos draugės
Čia budi pakaitom.

Pagavo dar Mėnulį,
link Žemės pamėtėjo,
Išeidama jo veidą
Palieka šviesų danguje.

Kai gimė Vasara, Žiema,
Jas irgi Žemei dovanojo.
O Vasaros drąsa!
Ledynai jos pabūgo.

Jie ėmė tirpt
Ir šiaurėn trauktis.
Paplūdo Žemė vandenais,
Pasipuošė ji upių kaspinais.

Laima ir Ragana:
- Vaikų dar gimė, pažiūrėkim,
Kas Žemėje pasikeitė.
- Gal dovanų kokių?..
- Pirmiau paklauskim jų.

Gausi šeimyna pasitinka:
- Pasižvalgykite aplink,
Kaip Žemėj gera ir gražu,
Kaip miela čia gyvent!

2. Džiaugsmai ir bėdos

Sūpuoklės supas. O jose...
Gražuolė Lela.
- Viena supies?
- Viena.
- Galiu pasupt?
- Gali.
- Aš noriu ne tik supt.
- Pajėgsi?
- Jei tu padėsi.
- Tai gal abu?
- Duok ranką.

Už rankų susiėmę
Lela, Lelys pajuto –
Kad gimė jausmas, kurį širdy
Įskėlė kibirkštys akių.

Jis skaisčiai sužėrėjo,
Liepsnojo, plėtėsi, didėjo.
Pasidavė šiam jausmui.
Jį Meile pavadino.

Panoro, kad būtų,
Kur Meilė – ten šviesu,
Ten šilta, gera
Ir vaisiai dera.

Trumpam prisnūsta Lela,
Nemiega, ne, išgirsta:
- Tu pagimdysi Žemei Žmogų.
Jis per tave ateis
Čia iš žvaigždės.
Jų kartų kartos
Tave minės.

Gyvybe, tavo kelią kaip medį piešia. Prasidedi kamienu, šakojies. Augina šakos vis naujas šakas. Vainikas. Jis vėjy supas. Ant vienos šakos, žiūrėk, Žmogus. Ką jis ten veikia? Žemėn lipa. Nulipęs apsidairo ir Žemę apkabina. Žmogus ir Žemė, jie abu apsikabinę eina. Saulė šviečia, lietūs lyja. Žmogus pasaulyje gyvena.

Prie Aukštaitijos ežero
Įsikuria jaunavedžiai.
Leliais vietovę pavadina
Ir Žmogų ten augina.

Piečiau buveinės upė plaukia.
Kaip kaspinas jaunos mergaitės,
Vingiuota ir galinga,
Per potvynius ir pavojinga.

Perkūnė debesų soste
Darbų visokių randa,
Į žemę ietį meta,
Suskaldo olą, kitą.

Didžioji  Deivė Lada
Pasižvalgys po Žemę.
Aukštai iškilo virš laukų.
Kaip čia didinga ir gražu!

Tos kalvos, kloniai...
Tos upės, ežerai,
Bet taip ramu, tyku.
Kažko lyg trūksta.

Ir mato – brenda iš vandens
Jo Karalienė Laumė.
Mėnulis pasitinka.
Kaip jai karūna tinka!

- Ką Žemėje veiki? -
Pirmoji žengia Lada.
- Jei Lela leis,
Mes apgėlais,
Priaudėm vystyklų .

O jei sutiktum tu,
Anykščių liūne aš
Su dukromis gyvenčiau
Ir su jumis draugaučiau.

- Visi ateikit prie manęs, -
Vaikams pamoja Lada. -
Paimkit lazdą, padalinkit
Į tris lygias dalis.

Taip ir valdas aš jūsų skirstau:
Dangus, ant žemės, po žeme.
Saikingai imkit, kad paskui
Užtekt jėgų valdyti.

Perkūnės draugas Vėjas
Nutvėrė nuogirdas ir neša.
Pagavo Laumės ir sukluso:
- Ką Deivės čia sumanė?

O joms valdas dalina Lada.
- Žemyna, žemė tau,
Gyvybė, vaisingumas jos.
Ugnis tau, Gabija.

Medeina, medžių sėklos tau.
Žaliuoju rūbu Žemę tu aprenk,
Papuošk, dabink, suderink.
Ir saugok, rūpinkis.

O jums, Leliai, Žmogus,
Džiaugsmai ir bėdos jo.
Tai daug. Padėsim visos.
Mirtis tau, Giltine.

Žvėrinei – žvėrys, Žuviai - žuvys,
Sparnuočiai Paukštei,
Tamsusis požemis Gyvatei.
Kas liks, pasidalinkit pačios.

Gražuolės Deivės tyliai skirstos.
Nauja veikla, sumanymai
Jas užburia, vilioja,
Savaip įpareigoja.

Upe prieš srovę brisdama
Laiminga Lela šypsos,
Aplinkui žvalgos, mąsto:
- Kur gali čia gyvent Žmogus?

- Žiūrėki, Laumės tave seka,-
Perkūnė šaukia iš toli.
Nubraukus garbanas ranka,
Lela dar kartą apsižvalgo.

- Norėčiau slėnį pavalyti.
Žinia ši Laumėms netikėta.
Naudingos nori būt, pasiūlo:
- Tai gal padėt? Mes galim.

Į darbą Laumės kibo.
Atūžęs Viesulas
Galias čia savo rodė:
Medžius ir krūmus rovė.

Plati laukymė atsivėrė.
Išlygino, apsėjo,
Sudygo, suvešėjo.
Žieduos paskendo slėnys.

Lela ir Lelys:
- Ar gali čia gyvent Žmogus?
- Jei bus protingas ir gabus.
- Ką jis čia veiks?
- Pats pasirinks.
- Gal miegantį atnešt?
- O jei nubudęs čia neliks?

3. Po slėnį vaikšto

Rytai šviesėja, greit Naktis
Jau Žemę Dienai atiduos.
Pravėrus langus debesų.
Gražiai parimus tarp dausų,

Išplaukia Saulė valtele.
Žemyna pasitinka ją:
- Aš leidau Žiemai padirbėt.
Dabar jau noriu Žemę kelt.

Žiema išgirdus net pašiurpo:
- Dar ne. Anksti. Ką sumanei?
Daug darbo čia įdėjau, tačiau...
Įšalo žemė negiliai.
Pūga ir Šaltis dar mažai
Svečiavos, lankė mus.

Žemyna ir Žiema:
- Balta spalva – graži spalva.
Prie jos ir kitos išryškėja.
- Į šiaurės elnius pažiūrėk.
Kiek daug spalvų jų kailiuos!
-  O medžiai, jų kamienai, šakos,
Ir  akmenys, ir molis, smėlis...
- Visi baltoj spalvoj sužėri.
- Tu ir Gyvybei mūsų padedi.
Išlieka stiprūs ir tvirti.
Pražūna, gaišta, kur silpni.

Kalbų jų Saulė klausės.
O spinduliai ištrūkę,
Neklaužados įdūkę
Pusnynuos perlus žarsto.

Ir šilumą vis barsto.
Žiema į talką Vėją kviečia.
O šis atlėkęs jau nuo žemės
Ne kažin ką pakelti gali.

Lelys ir Lela:
- Žmogus, žiūrėk, po slėnį vaikšto.
- Tik vyrai, moterų nėra.
- Jų rūbai – elnių kailiai.
- Ginkluoti lazdomis. O svaido?
- Vadina ietis.
- Jomis medžioja.
- Gamtos gėrybes rankioja.
- Ir taip gyvena.

Laimikiu nešini jie eina,
Apžiūri slėnį, pamiškes.
Vieta patinka. Apsistoja
Ir vietoj elnią išdoroja.

Šaukliai šeimyną šaukia.
Ji atsilikus dar toli,
Išgirsta, atsiliepia.
Linksmi balsai tik aidi.

Sukaustyta dar upė.
Dar ledas tvirtas.
Dar geras tiltas
Šeimynai  persikelt per upę.

Lanksčias šakas palenkia,
Buveinę kailiais dengia.
Sniege gultus įrengę,
Nakvos čia susirangę.

Diena jau baigias, rimsta slėnis.
Šeimyna minga, moterys
Buveinę saugo paeiliui.
Laimingi, sotūs. Ko daugiau?

O laikas eina, eina, eina.
Kaip ir Žmogus – iš paskos elnių,
Kurie pavasariui artėjant
Šaltesnių vietų ieško.

Žmogau, kai pirmąkart pakėlei lazdą, ką tu tada jautei? Pataikei, apsidžiaugei, dar kartą pabandei. Ir jau lazdos tu nenuleidai. Ja mosavai ir mosavai. Paskui lazdų turėjai daug, bet ta pirmoji...
Kartą lazda įkliuvo tarp šakų, o jos įsitempė ir sviedė ją toli. Patiko tau. Dar kartą pabandei. Taip gimė lankas ir strėlė. Ir dar... iš pasalų paleist galėjai strėlę. Tokia strėlė baisesnė – išgąsdina ir žudo.

4. Slėnį Žaibiškiais vadina

Pavasaris slėny.
Iš tolimos kelionės
Parskrido  giesmininkai.
Tuoktuvių puotas kelia.

O Aukštaitijos upė,
Per potvynius užliejus pievas,
Sugrįžo į savas vėžes.
Pakrantės sužaliavo.

Naujus ūglius išleido medžiai,
Kuriuos Žmogus išlaužęs buvo.
Jau pina Vasara kasas,
Žiedais gražiausiais puošias.

O tas išdykęs Vėjas
Pirmąsias sėklas sėja.
Dar šiemet jos sudygs,
Bet gal jau nepražys?

Turtingas slėnis ir gražus.
Žiūrėk, sugrįžta ir Žmogus.
Plaustukais keliasi per upę.
Nedaug mantos, gražiai sutūpę.  

Pasirenka pakrantę viršutinę.
Pristato daug čia palapinių,
Gražiai jas surikiavę,
Šeimom įsikuria .

O palapinės vidury
Ugnelei vietą paruošia,
Prie jos sušyla, meldžiasi,
Aukas aukoja.

Dar šilta, dar gražu,
Dar gera būt kartu,
Vanduo gaivus vilioja,
Uodų pulkai sekioja.

Bet jau Ruduo
Pasižvalgyt atjojo.
Beržai tik pasipurtė -
Jiems kenkia burtai.


Perkūnė  ir Lela:
- Kad ir baigštus
Tas jūs Žmogus.
Tik pagrūmojau, o jisai
Tuoj ir pasislėpė savoj būdoj.
Iškišti galvą bijo.
Net slėnį Žaibiškių vardu
Vadina. Kur girdėta?
- Gal per dažnai
Čia tavo žaibo kiškiai
Vis blyksi, stryksi.
Ir uždega medžius.
Taip gąsdini, nelįsk.
Sakiau, nagų nekišk.
Tegul jis apsipranta,
Naujos veiklos suranda.
- Dažniau lankykit, pamatysit.
Daug ką išmano ir daug žino.
Klajojimai šiaurinio elnio
Jam guli kaip ant delno.
- Jie gerbia Moterį.
- O vyrai jų – Rūpintojėliai.

Žvakės, žvakutės, žvakelės... Dega, plazdena, šildo. Šildo ir šviečia.
O Deive Gabija, ar galima išmintingiau dar ugnį sutramdyti, kad ji taip Žmogui atsiduotų – jį šildytų ir saugotų, būtų šalia, kai liūda jam ar linksma?

Aš mintimis atgal. Atgal į laiką, kai tu, Žmogau, prisėdęs prie ugnies ne nudegei, o sušilai ir kurstyti ėmei ją pats. Šis naujas tavo draugas šalia vis buvo, naujų dalykų mokė – atsargumo, rūpestingumo. Kiek kartų tavo turtas virto pelenais? Kiek sudegė ir jūsų? Ir kiek tu kartų sušalai, kol supratai, kad malkų reikia pasiruošt iš anksto?

5. Ką veikia?

Šilti laikai atėjo,
Ir šiaurėn kerpės pajudėjo.
Iš paskui jas patraukė elniai.
Kitokie žvėrys veistis ėmė.

Šilti laikai atėję
Ir vandenį sušildė.
Žuvų kad pagausėjo.
Žvejot Žmogus pradėjo.

Žvėrinė kviečia į valdas.
Tankiam miške gausu žvėrų,
Jauniklių auga ne po du.
Pulkelis seka. Kaip gražu!

Kas į medžioklę po balas?
Kol neišskrido antys, žąsys,
Ratus kol suka virš galvų.
Medžiok, žvejok, dairykis.

Kitokią ietį nešasi:
Svaidyklę prideda,
Kad skrietų daug toliau
Ir smigtų daug giliau.

Kaip gera sumedžioti!
Kaip gera prižvejoti!
Tai darbo pabaiga.
O jo pradžia?

Prie židinio kaulai,
Tvirti, kieti, smaili.
Bus tavo įrankiai.
Tik pasėdėk prie jų.

Žmogus ne vienas, su draugu.
Kas ten galėtų būt kartu?
Nepuola, urzgia. Įdomu?
Užaugo vilkas jau šuniu.

Kiek palapinės čia laikys?
Kitokį būstą stato.
Dvi eilės rąstų gan tvirtų
Išsirikiuoja čia stačių.

Į tarpą – žemių, samanų sausų,
Prie pamatų dar akmenų,
Smėliu ir žvyru paslėptų.
Šiaurinio vėjo nebaisu.

Austėja, Gabija šalia,
Leliai ratu vis suka.
Ir Laumės nori pažiūrėti,
Gal ką galėtų ir padėti.

Lada ir Lela:
- O kur susideda gėrybes?
- Neturi kur.
- Parodykim, kaip pagamint
Kraitelę iš tošies.
- Gruboka man išėjo.
- Skubi. Palengva.
- Patinka Žmogui, ima.
- Net ir gražesnę pagamina.
- Ir vienas kitą pamokina.

Per vasarą daug padirbėta -
Gentis pririnko uogų, grybų,
Skanių šaknų, lazdyno riešutų.
Medaus laukinių bičių.

O kaip išsaugot, kur padėt?
Galvočius siūlo – po žeme,
Kad nepasiektų Šaltis ir Žiema.
Ir vėl statybos naujos.

Ir vėl planai nauji -
Aplink jis tvorą tveria,
Tarp mietų virbus veria.
Gal jau ilgam čia įsikurs?

Ruduo turtingas ir dosnus
Ir pažiūrėti jis gražus:
Vis kitą spalvą medžiui, krūmui –
Spalvų visokių miško rūmui.

Lela ir Lelys:
- Aplankom Žmogų. Pažiūrėkim,
Ką  veikia jis ir ką jis moka?
- Jis skaldo akmenį muštukais.
- Kokį geriausiu laiko?
- Jį titnagu vadina.
Daug ką iš jo gamina.
Rėžtuką, peilį, kirvukus,
Strėlių antgaliukus.
O kad lengviau jam būtų dirbt,
Pritaiso rankenas, kurios
Iš medžio, kaulo, rago.
- Tai vyrų įrankiai, o moterys?
- Apdirba odą su gremžtukais,
Grąžteliais ir grandukais.
- Ar tvirtas titnagas?
- Tvirtesnio dar nerado.
-  Slėny tokio akmens nėra.
- Išmaino jį į kailius, vašką.
Gabenas iš rytų.
Ten yr kasyklos akmenų.
Be skaldymo karnas dar audžia.
- Gan sumaniai naudoja,
Ką jam gamta padovanoja,
Jis visą žvėrį sunaudoja.
- Net jo nagus, ragus?..                      
Tas mūs Žmogus toks įdomus.

Titnagai, laukų tu akmenėli, paimu tave, keliu į šviesą. Ir už auksą man brangesnis, nes padėjai mano protėviams išlikti.

Lela ir Žemyna:
- Mačiau Žmogus paskardę kasa.
- Parodykim jam molį.
- O ką su juo darys?
- Lipdys.
- Lipdys?

Žmogus aptiko minkštą košę,
Prie kojų, rūbų limpa.
Pamaigė saujoj.
Kaušelis, žiūri.

Jį saulėj padžiovino,
Vandens įpylė, neišbėga.
Pamatė jį senelė
Ir darbo ėmės.

Žuvis ir Lela:
- O kaip nulipdo puodą?
- Iš molinės juostelės,
Ratu ją suka, suka, suka.
- Matau visokio molio.
- Jeigu riebus, įmaišo
Žolyčių, lapų ir kiautukų.
-  Nardina...
-  Išdžiūvusius – į rūgštį,
Lauže jam Gabija
Išdegina, sukietina.
- O puoduose?
- Jis laiko maisto atsargas.
Gamina valgį.
- Nauja veikla, nauja.

Visokių puodų prilipino:
Mažų ir didelių,
Plačių, siaurų,
Naudoti tinkamų.

Prie molio pasėdėję
Meistrai ištobulėjo.
Dabar tik puodams atsidėję
Ir Laiką priekin pastūmėjo.

Lelys ir Lela:
- Matai, Žmogus jau akmenį?
- Ką ten su juo jis daro?
- Galąstuvu taip trina, trina,
Dar užpila vandens ir smėlio.
Akmuo ir nusiglūdina.
- Kaip upėje, kaip jos dugne?
- Kitokius įrankius gamins.
- Kitokius...

Žmogau, kai akmenį pradėjai gludint, sušildei jį tu savo šiluma. O kiek kantrybės, sumanumo įdėjai tu į jį, kol tapo toks, kokio norėjai. O tavo rankos, jų oda pašiurpo? Bet nesustojai, gludinai ir gludinai. Prie įrankių ir statulėlę pastatei. Kam ją paskyrei?
Mes tebestatom statulėles. Paminklais jas vadinam. Maži ir dideli jie būna. Žmogaus sušildyti. Kaip ta pirmoji.

6. Šventovė

Lela ir Žemyna:
-  Žmogus kažką sumanė –
Pakrantėj pila kalvą.
- Kiek akmenų pririto!
-  Jis dirba nuo pat ryto.
- Kokie įdomūs statiniai:
Ratu sudėti ritiniai.
- Ir vietą gražią pasirinko -
Nuo to kalnelio gerai matos
Slėnis ir upės vingis.

O jis kasdien vis čia
Ir skuba, labai skuba.
Greit Rudenį spalvotą
Pakeis balta Žiema.

Ten prie kalvos ir gentys jo
Ir darbo visos turi.
Ką ten nagingas meistras skobia
Taip į save panašų ?

Kiti aikštelę ruošia.
Jos vidury - duobė gili.
Aplink iš akmenų
Paklotas grindinys.

Toliau griovys
Lanku apjuosia
Rytinę kalvos dalį
Su įkastais stulpais.

Žiema nelaukia - po nakties
Laukai balti. Žmogus ramus.
Gal jis pastatė
Ką buvo čia numatęs?

Retai Saulutė pasirodo.
Vis sninga, pusto.
Kad privertė to sniego –
Daubas užpylė.

Ką veikia ten namie Žmogus?
Kuo jis ten užsiėmęs?
Jis pasninkauja, Saulės laukia.
Ją elnias neša ant ragų.

Tik žingsnis Dienai liko.
Naktis apglėbus Žemę laiko.
O kai tamsu, tai ir baisu.
Greičiau, Devyniaragi, tu!

Ankstyvą rytmetį visi
Susirenka kalne,
Kur dirbo, rentė, statė
Ir laukė, kantriai laukė.

Ir teka, pagaliau,
Saulutė mylima.
Priimk gražiausius žodžius.
Priimk aukas brangiausias.

Pabaigę apeigas vienas,
Ir vėl prie aukuro
Stabus apsupę klaupia,
Rankas į dangų kelia.

Kam meldžias jie?
-  O deive Lada ir Leliai!
Jus kviečiame, dėkojame,
Palaimos prašom jūsų!

Toks savas ir brangus,
Nuėjęs ilgą kelią,
Dabar suklupęs, nuolankus.
Kaip nepalaiminsi tu jo?

Kasryt Saulutė
Anksčiau ir vis anksčiau
Nubunda, keliasi linksma.
Ir dieną ilgina.

Pusiaužiemis prie slenksčio.
Lokys ant kito šono virsta.
Barsukas dairosi šešėlio –
Ilgam žiema atėjo?

Žmogus vėl dangų stebi.
O čia Mėnulis teka plonas,
Pilnėja, keičiasi, pradingsta
Ir vėl kartoja savo kelią.

Kodėl to kelio nenupiešus?
O ir patikrint nesunku –
Triskart devyni ir ratu.
Tebus gal „mėnesio“ vardu?

Žiūrėk, jis su ragais,
Į elnio baisiai panašiais
Šalin tamsybes gena.
Net oras keičiasi.

Ilga naktis, gana ilga,
Tamsi, šalta, baisi.
Ugnelė židiny  rusena.
Už ją tau, Gabija,

Auka ir padėka.
Ir net visa diena.
Tądien prisimena Perkūnę,
Su pagarba jai nusilenkia.

Prabyla Vėjų motina –
Įsako Žiemiui pasitraukt.
Pietys, Vakaris
Dabar dažni svečiai.

Pavasarį zylutės šaukia.
Jas vyturys išgirsta,
Nors sniegas pusnimis dar virsta,
Paukštelis į gimtinę traukia.

Žmogus paukštelių laukia,
Pamatęs sveikina, vaišina,
Brangiais svečiais vadina,
Išgąsdint žiemą prašo.

Padangėj ratą gandras suka.
Naktis prilygo dienai.
Lygiadienis virsmu išaušta.
Naujieji metai gamtoje.

Žmogaus gyvenime taip pat.
Šis virsmas Žmogų veikia.
Svaigina jį garsai, kvapai
Ir bundanti gamta.

Dabar jau kiekviena diena
Šventa ir su daina,
Visu balsu išgiedama,
Laukuos, miškuos tik skamba.

Vėl aukos, maldos deivėms,
Laukimas pirmojo griaustinio,
Stebuklo – Jorės.
Žemyna žemę atrakina.

Gražus Žmogus, gražus,
Į deives panašus.
Žiedų negaili jam Žemyna.
Širdy jis Meilę užaugina.

Padėk, o Milda, Meilei gimti,
Kad stebuklu ji virstų,
Gyvenime džiaugsmu,
Kuris lydėtų visą kelią.

Ir vėl į kalną kopia jis,
Aukas aukos ir padėkos
Už ilgą dieną, už palaimą,
Už suteiktą gyvenimą.

O Saulė šiuo metu,
Pasiekusi danguj
Aukščiausį tašką,
Vėl grįžta atgalios.

Lada ir Lela:
- Žmogus įvertino mūs globą.
- Padėkim savo galiom jam.
- Vanduo tebūna šventas.
Per Saulės grįžtuves.
- Kada naktis trumpiausia,
Diena ilgiausia?
- Teisingai supratai. Rasa.
Tebus ir ji nepaprasta.
- Šituo metu žolynai kupa.
- Tegu ir jie tada pasiekia
Aukščiausią savo galią,
Ir  Žmogui padeda.
- Ir dar ugnis?
- Ir dar ugnis.
- Kas pasakys jam tai?
- Tebus genty po vieną.

O Lietuva, kokiais tu pastatais  šiandien gali pasigirti? Miestai auga, kaimai tuštėja. Bažnytkaimis. Taip vadina kaimą, kuriame stovi bažnyčia – maldos namai. Jos bokštai pirmieji iš toli pasitinka, tviska saulėje. Paskutiniai ir palydi išvažiuojant. Geri jausmai aplanko, kai į tėviškę grįžti, kai tave pasitinka bažnyčios bokštai.
O kas išlydi išvažiuojančius miesto vaikus? Aukšti daugiabučiai? Tokie vienodi kaip degtukų dėžutės. Pro langą gali stebėti kaimynų gyvenimą. Tave irgi gali stebėti. Ir pasijunti toks: iš visų pusių stebimas, iš visų pusių perpučiamas. Ir jautrus be galo. Ne tik žodžiui, bet ir žvilgsniui.
O taip norisi pabūti vienam. Vienam su savo jausmais ir mintimis. Į juos pasiremti, į juos atsiremti. Į dienos šviesą išeiti jau kitu žmogumi. Dažnai norisi būti stipriu žmogumi. Kaip juo tapti, kai kryžkelėj gyveni? Tikiu, ateinančios kartos išspręs šią problemą, tačiau...Kitoks bus žmogus.

7.  Viešnios

Slėny ankstyvas rytas.
Žmogus dar miega po darbų,
Dangus jam žada gerą dieną.
Po rūpesčių visų.

Naktis lėtai išeina.
Nauja diena – nauja daina.
Po  slėnį viešnios vaikšto.
Nustebę Deivės pasitinka.

Lada ir Ragana:
- Kam turim būt dėkingos
Už jūsų apsilankymą?
- Mes iš aukštai pamatėm –
Per daug gerai
Žmogus gyvena jūsų.
- Už ką jį baust?
- Jis vartos laimėj nepelnytoj.
Ar vertas šito jūs Žmogus?
Tegu pajunta skausmo skonį
Ir netektys šalia vis būna.
Tegu aplanko ligos, badas.
Jo ateitis, regiu, tamsi.
- Išsigalvoji.
- Jūs geros norit būt.
Kiek daug žmonių priviso –
Net pačios stebitės.
O aš manau,
Kad turi būti saikas.
Pusiausvyrą reik išlaikyt.
Ar norite sulauk,
Kad jums Žmogus
Pradėtų vadovaut?

Lela ir Ragana:
- Negali šito būti.
Kur lygintis jam su mumis?
- O kas uždraus?
Mintis sparnuota.
Jau matot, kad
Žmogus smalsus.

Sykiu atvykus Laima žvalgos,
Jau daug kas pasikeitę.
Žmogaus gyvenime
Ji nori dalyvaut.

Laima ir Ragana:
- Gal tu teisi?
Gal ir Žmogus?..
Aš noriu jam likimą lemti,
Prie gimdančių budėt,
Vaikelį pasitikt.
Lankyt jį senele.
- Ne joms vienoms
Žmogus parūpo.
Te saugo, gina,
Bet nepamiršta:
Jis turi protą ir nagus.
Pridėkim dar jausmus.
Jei visa tai
Atsuks prieš jas?
Tai ši trejybė
Kainuoti gali
Brangiai joms.

Laima ir Paukštė:
- Kiek paukščių skraido!
-Sujungia dangų su žeme.
- O jūs paukščiu
Pas Žmogų skriskit.
- Jis dievina paukščius.
- Te priima jis jus
Dangaus siųstas.

Lela ir Lelys:
- Tamsiom spalvom jos viską piešia.
- Na, pagyvenkim, pažiūrėkim.
- Stebėkim Žmogų, jo jausmus.
- Ir protą, ir nagus...
- O aš globosiu jaunas poras,
Kurios taip mėgsta vakarais,
Danguj žvaigždėm sužibus,
Klajot, mylėtis.

Viešnias išlydi, nesiskirsto.
Lela (Ladai) ir Lada:
- Užgink slėny lankytis joms.
- Kas gali pasikeist?
Jei nužiūrėjo – neatginsi.
- Sukiršins jos mus su Žmogum.
Kas mums padės apgint
Tokį bejėgį Žmogų?
- Ne toks bejėgis, kaip manai.
Jis turi proto ir nagus
Apgins savus namus.
- Supyks ant mūsų.
-  O pyktis blogas patarėjas.
- Kuo neįtiko joms Žmogus?

Pasimetė, nuliūdo Deivės.
Iš tolo Raganą jos stebi,
Kaip kuriasi ši ant kalvos.
O Laima lanko Žmogų,

Apžiūri veiklą, įrankius.
Gyvenimą apmąsto jo.
Gimdyves lanko, patarimų
Negaili joms protingų.

O laikas eina, eina, eina.
Žmogus pasaulyje gyvena.
Daug turto, išminties,
Nuo akmenų prie geležies.

Trys. Kaip dažnai mus lydi šis skaičius. Tėvas, mama ir vaikelis. Šeima. Šventa Trejybė.
Trys - tai ne vienas. Jau galima ir pagąsdinti. Kur du, trys stos, daug padarys. Sako, meilėje trečias nereikalingas. Bet kaip gerai patarimas to trečiojo iš šalies. Mylėdamas aklas būni. Tik ar išgirsti? Trys velniai greičiau į peklą tave nujos. Saugokis.
Trys vaikai šeimoje – daugiavaikė šeima. Kaip gera turėti brolį ir seserį! Trys...

8. Į paskutinę kelionę

Lela ir Giltinė:
- Genty bėda – senelė mirė.
- Vėlė paukšte
Jai skrenda iš burnos.
- Koks baltas paukštis!
- Gera, teisinga buvo.
- Pušy ji tupia.
- Tai jos globotas medis.
Gyvens šalia namų.
Atgims vaikaičiuos.
- Ir taip ratu?
- Ratu.
- Nuliūdo vyrai,
Moterys, vaikai.
Kas jiems patars,
Kai reiks, pabars?
- Visi darbai sustojo.
- Gražiausioj vietoj pašarvojo.
- Vienos jos nepalieka.
- Vis budi, kalba lyg su gyva.
- Graudžiom raudom aprauda.
- Kūrena židinį kalne.
- O kasa už upelio.
- Gal mirusią ten laidos?
- Pačioj gyvenvietėj?..
- Palydim į kelionę
Ir pačios pamatysim.

Visa gentis išeina atsisveikint.
Į kailį suvynioja,
Dar kailiu pridengia ir neša.
Ant nugaros kape paguldo,

Milteliais kūną apibarsto.
Šalia daiktai, papuošalai
Ir statulėlė protėvio,
Gramžtukas mažas, su kuriuo

Vaikaičius darbo mokė.
Duktė prie mirusios prisiekia,
Kad bus genties vadovė
Ir gerbs tradicijas.

Dabar visa gentis
Jau dukrai nusilenkia.
Pasižada klausyti,
Tradicijų laikytis.

Lela ir Žemyna:
- Kasdien prie kapo neša
Jai valgyti ir gerti.
- Gražiai apdėjo akmenim.
- Atėję viską jai apsako,
Kas buvo, kas įvyko,
Ar kas genty kur atsitiko.
- Labiausiai liūdi vyras jos.
Neteko jis pačios.
- Sūnus jauniausias be žmonos.
- Kitoj genty ją ras.
Išeis ir ten gyvens.

Graži diena išaušo.
Senelis iš pat ryto
Vaikaitį  žadina ir kviečia
Po mišką paklajoti.

Išeina tik abu.
Kaip gera būt kartu!
Juos miškas pasitinka,
Bet ir bėda nutinka –

Užpuola vilkas nelauktai.
Jie drąsiai ginasi tiktai
Jėgų mažoka.
Kad ir žaizdoti kaimą jie

Pavakary pasiekia.
O paryčiui užgęsta,
Net žodžio nepratarę.
Senelio čia nelaidoja.

Į kitą gentį neša jį,
Kur jojo giminė.
Vaikaitį  guldo prie senelės –
Jis atžala šitos genties.

Žmogau, netekęs artimo, toks vienišas pasijunti, paguodžia tik viena mintis, kad susitiksit amžinybėj. Gera mintis. Stiprybės suteikia. O kaip ji gimė tau? Atrodo, nujaučiu...Gamta kas rudenį numiršta, pavasarį prisikelia. Tave, Žmogau, daug kas laiko gamtos dalimi, o aš abejoju...

9.   Perkūnės šventovė

Lela ir Lelys:
- Vėl pluša prie Šventovės.
Šalia jos kitą stato.
- Perkūnei skiria ją.
Ją garbins, jai dėkos.
Ir net aukas aukos.
- Iš kurgi viską taip žinai?
- Į aukurą pasižiūrėk.
Jis skirias nuo anos Šventovės.
- Laiptelių dvylika.
- Aukščiausias laiptas – vasaros,
Žiemos – žemiausias.
- Visus metus jai ir dėkos
Ir net aukas aukos?
- Taip nusprendė Žmogus.

Perkūnė ir Lela:
- O kas daugiau beliko jam?
Jis girdi kalbą, jėgą mato.
Galiu užmušt jį patį,
Trobas sudegint.
Net akmenis suskaldyt.
- Kaip baisu!
- Aukštam kalne aš gyvenu
Ir savo sostą ten turiu.
Į Žemę nužengiu, žiūriu,
Ką veikia čia Žmogus.
Valdau aš orą, dangų,
Jo skliautą, kupiną vandens
Kuriuo palaistau žemę, gaivinu.
- Jau pastebėjom, kad esi
Be galo nekantri.
- Galinga aš, bet aš teisinga.
Baudžiu tik tuos, kurie kalti.
- Kaltės nedovanoji?
- Ne.

Žmogau, koks puikus tavo išradimas – žemėlapis. Taip mėgstu jį patyrinėti. Jei žinomos vietovės, gali jas mintimis vėl aplankyti. Naujas vietoves  padės surasti.
O ką daryti, kai tavo žinomos vietovės neteisingai pažymėtos? Žaibiškių piliakalniai stovi vienas šalia kito, o žemėlapyje tarp jų didelis atstumas. Skubėjo, bėgo, kuo greičiau padaryti norėjo. Ir... pasėjo netikrumą. Tai gal ir kiti neteisingai pažymėti? Tik apgraibom. Kodėl? Tikėjosi, kad gal nepastebės? O gal nesusigaudys? Pikta. Aš noriu „verto pinigo“.  Ką darai – daryk gerai.

10.  Kas jie?

Ankstyvą rytmetį dangus
Lėtai, atrodo, švinta.
Į didžiąją žvejybą
Susiruošta dar vakar.

Aukas aukojo Deivei,
Jai meldėsi, dėkojo,
Palaiminimo prašė,
Žuvų jie atsiprašė.

Pakirdę skuba, grabinėja.
Šviesos mažoka, ką darysi.
Jaunimas pirma, iš paskos
Jiems pėdina kiti.

Pasiekę upę, laivelius
Greit atriša, sušoka.
Vandens pursluos irklai
Žaismingai šoka savo šokį.

Ir mato, stebi juos kažkas
Ten kitoj pusėj upės.
Nekviečia ir negąsdina,
Pagalbos nesiprašo.

Žvejyba sekasi, žuvų
Pagauna daug.
Laiveliai namų pusėn suka.
Laimikį reik iškraut.

Sukausto Nerimas žvejus –
Kas jie ir ko jie nori?
Sugrįžę porina, ką matė.
Prie židinio artėja Baimė,

Bet greit ją Alkis nugali.
Skanu sviežia žuvis.
Ja sotinas visi, pamiršta,
Kas buvo, ką ten matė.

Medžiotojai rytojaus dieną
Medžioklei ruošiasi rimtai.
Ir jie aukas aukoja, meldžiasi,
Taiklumą, drąsą žadina.

Anksti būriu išeina
Greit žvėrį pastebi, jį vejas.
Tik nusileidę už kalvos
Sutinka ten raitus.

Šie žvėrį gena daug greičiau,
Paviję ir greičiau nudobia.
Nulipę nuo arklių
Truputį atsitraukia,

Rankas sudėję nusilenkia,
Sava kalba kažką pasako.
Užšoka vėl jie ant arklių
Ir dingsta miško tankmėje.

Pasimetė medžiotojai, nežino -
Čia jų ar ne - žvėris.
Susėda netoli pakrūmėj
Ir kantriai laukia.

Gal dar sugrįš, pasidalins
Ką šiandien sumedžiojo?
Bet niekas nesirodo.
Tik musės renkas zvimbdamos.

Pakyla vyresnieji,
Žvėrinei padėkoja,
Dar kartą nusilenkia,
Ir sumedžiotų atsiprašo.

Jaunimas skuba jiems į talką,
Ir eisena link slėnio juda.
Varovai žinią skelbia.
Gentis išeina pasitikt.

Vainiką neša moterys.
Kam jį uždėt? Nėra narsuolio.
Vėl Nerimas užvaldo.
Rankas ir kojas kausto.

Ramiai gyvenęs, santūriai,
Žmogus pasimetė, nežino,
Kaip elgtis, kaip priimt,
Draugauti ar atstumti?

O Laikas eina, eina, eina.
Ne sykį susitinka
Miške, prie upės, ant kalvų.
Ir gimsta pasakų visokių:

Ką matė, ką pridėjo, o gal
Gražiai papasakot mokėjo.
Skriaudų taip pat netrūksta:
Gražesnį daiktą atėmė

Ir sumušė ne vieną.
Merginos dairos, įdomu,
Kur susitikus vienu du.
Tokia proga išpuola greit –

Jauniklės eina žlugto skalbt,
O dainos jų padange plaukia,
Atvykėlius artyn prišaukia.
Proga pasinaudoja Laumės.

Pirtis jos pakuria.
Ir rūkas viską paslepia.
Vaikinus domina klajokliai,
Laikysena ir ieties valdymas,

Karingi šokiai, apsiaustai,
O ypač dideli laužai,
Kuriuos pakūrę vyrai
Įsibėgėję peršoka.

Klajokli, tu ateini taip netikėtai, išsirenki gražiausias vietas ir skleidi savo papročius. Įvairius. Bet tu ir bjaurasties atsineši. Ją siūlyt pradedi. Susižavi naivuoliai. Turėję netvirtas savo tradicijas, jas visai pamiršta, griebiasi svetimų, pradeda aimanuoti, kad gyvenimas nesiseka. O kaip jis gali sektis?..

11. Per lauką nulinguoja

Lela ir Lada:
- Mažyliai nešas ožką.
- Tai atėjūnų dovana.
- Ji greit turės ožiukų.
- Padės Žmogus augint.

Nauja Žmogaus veikla –
Augina ožką,
Į kailį maino avį.
Ir šerną dar prisivilioja.

Garde juos kiaulėm šaukia.
Paršeliams renka šakneles.
Ožiukai žinda. Įdomu!
Žmogus pamelžia. Kaip skanu!

Medeina pyksta, neramu.
Jai gaila medžių kertamų,
Bet ką daryt,
Kad ir žmonių

Slėny tikrai jau daug.
Gyvent, maitintis reikia.
Pati parenka vietą, kitą
Ir leidžia degint, kelmus raut.

Ožkos per maža – taurą gaudo.
Mėsa skani ir pieno duoda.
Taurai pavirsta karvėm, buliais.
Ir ganosi kaimenės.

Kas saugo jas?
Seneliai, moterys, vaikai.
Jeigu medžioklė nesėkminga,
Gentis jau nebadaus.

Kaimenėje, žiūrėk, arkliai.
Patinka žmogui jie seniai.
Raiti ateiviai jį sugundė –
Nauja svajonė bunda.

Ganiklis prie bandos sukiojas.
Žmogus ir jam aukoja.
Jis taip dėkoja
Už gyvulius ir jų sveikatą.

Nauji vėl kyla statiniai –
Bus šienas, čia ir gyvuliai.
Ryte visi nustebę –
Senelė juos aplanko.

Pabėgus kiaulė prie tvoros,
Kad ima žemę knisti.
- Va, taip ir jūs
Purenkit žemę.

Ištraukia iš užančio sėklas,
Jas paberia, parodo,
Kaip žemėm užbarstyt, –
- Bus duonos ir pyragų.

Kišenėj randa dar,
Vėl rodo, lygina,
Kuo skirias jos, –
- Čia virvėm, maistui.

Laukymėj moterys, vaikai,
Kapliais padraskę žemę,
Pasėja, stebi, saugo,
Dažnai lankyti eina.

Ir auga, supas vėjy
Kviečiai, kanapės, soros.
Nulinksta pilnos varpos –
Žemyna derlių subrandino.

O Moterie, juk čia stebuklas
Auksinėm varpom svyra.
Nereiks tau klaidžiot, pailsėsi,
Šalia vaikų  tu pasėdėsi.

Sausi grūdai kieti.
Pamirkę – minkštesni,
O pagrūsti -  dar skanesni.
Kai vandeny virti – jau košė.

Nuo košės iki blyno.
Nuo blyno -  link bandelės.
Pradėjai, Duona, savo kelią.
O Laikas eina, eina, eina.

Duona, tave mes lyginam su gyvenimu. Bus duonos – gerai gyvensim, nebus duonos –  nebus gyvenimo. Per savo vestuves gavau dovanų mažą duonos kepaliuką. Apskritą kaip saulė. Nemoku duonos kepti. Perku. Mama mokėjo. Neišmokysiu dukters. Ji savo delnais nešildys tavęs. Valgys svetimų keptą. Gaila. Parduotuvės pilnos įvairiausių rūšių duonos. Ją Žmogus iškepė. Vieni pamiršta, kiti moka.

Lela ir Žemyna:
- O tu žinai, Žmogus šventovei
Parinko gerą vietą.
Aš ten nuėjus taip pailsiu.
Pasisemiu jėgų, naujų minčių.
- Gera vieta ir pačiam Žmogui.
Pagal stulpus, kuriuos pastatė,
Jis laiką seka. Taip sužino,
Kada ką veikti ar sodinti.
Daug dėmesio
Javams ir gyvuliams.
O apeigoms?
- Jos ilgos, sudėtingos.
- Jaunimas nori jas sutrumpint.
- Jis ir pakeist daug ką jau nori.
- Tradicijos gerai, bet kartais...
- Sunku įdirbti žemę moterims.
Šio darbo vyrai imas.
Tada jie ir gyvenime
Diktuoja valią savo.
- Taip keičiasi tradicijos
Ir pats Žmogus.

Kuolai, kapliai, akėčios
Kieme raliuoja,
Dar pjautuvai, kulstai
Ir arklas prisijungia.

Jie rankiniai.
Jie prakaitu Žmogaus
Alsuoja permirkę.
Ar taip ilgai dar bus?

Sūnus išvedęs jautį kinko.
Tegul jis arklą traukia.
Jam brolis padeda, abu
Per lauką nulinguoja.

Tai tik pradžia arimų.
Ne tiesios vagos dar
Ne tiesios ... Bet laukai
Daug didesni čia subanguos.

Patręšus dirvą – javas kyla.
Aruodus platint reikia.
O kur grūdai – pelių pulkai.
Kaip jų atsikratyt?

Pamatė Laima Žmogaus bėdą –
Prie vartų pirštinę padėjo.
Taip katiną padovanoja.
Švelnus, gerai medžioja.

Pasieny trinamosios girnos,
Šalia grūstuvės kėpso.
Ritmingas darbas dainą kuria.
Jos klausos Pagirnys.
  
Žmogau, prie stalo sėsdamas, ar tik ne duonos tu pirmiausia ieškai? Riekutėj –saulė, vėjas ir lietus. Ir tavo rankų šiluma. O ar dažnai matai žmogaus akis? Žmogaus, kuris augina duoną? Jos šviečia minioje. Neišsigąsk. Nenusisuk. Pažvelk dar kartą. Stiprybės pasisemsi, sveikatos, laimės.
Jei šiandien duonos tu neaugini, gal ją augins tavų vaikų vaikai ir savo akimis dalins tai, ko labiausiai žmogui reikia.

12. Mes

Ragana ir Lada:
- Vis kalbat, kalbat apie Žmogų, .
O ką jis žino apie jus?
- Esu Didžioji deivė aš.
Aš Motina gimdytoja.
Į Žemę atvykau.
Judėjimą, Gyvybę jai nešu
Ir deivėm dukterim
Valdas čia dalinu.
Mus lydi paslaptis, kurią
Šventumo skraiste gaubiam.
Mes kuriančios ir dirbančios.
Darna, taika šalia tebus.
- Ką sako jis?
- Žmogus supranta mus,
O ypač moterys.
Kur mini vieną – ten kita.
Ir statulėlėj mes su Lela.
Dvi galvos – protas,
O rankos, krūtys – bendros.

Lela ir Lada:
- Kokia žavi tu moteris
Jų piešiniuos.
Laikai rankas ant klubų
Arba tiesi į viršų.
Iš šonų saugo vis po du:
Paukšteliai, elniai ir kiti.
- Gyvybės medis čia.
O jis pradžia,
Kas šiam pasauly vyksta.
- Juk mes ir esam jų pradžia,
Jų moterys, jų ateitis,
Gyvybė, Meilė jų.
- Jų maldos, aukos, dovanos -
Ir piešiniai...
- Mes dainose ir raudose,
Rateliuos mes.

Lelys ir Lela:
- Mes esame Žmogaus
Tėvai pirmieji Žemėj.
- Globojam, saugom.
- Jo veiklą stebim, gabumus.
- Sakau, Žmogus gan įdomus.
- Jei gimsta kur dvyniai,
Šventais juos laiko
Ir sieja su mumis
Kaip mus abu.
- Pavasarį dvyniai
Dvyniais jaučiukais
Aplink lauką
Apvaro vagą, kad kruša
Javų nemuštų.

Saulė:
- Aš Deivė jų.
Aš Karalienė.
Dangus – tai mano karalija,
Šviesos ir gėrio viešpatija.
Jinai į Žemę panaši:
Laukai, upeliai, ežerai,
O soduos – obuoliai.
Einu pas Žmogų mergina
Ilgais auksiniais rūbais,
Skraiste pečius apgaubus.
Kasas paleidžiu, galvą dar
Karūna dabinu.
Žmogus pagal mane
Rikiuoja savo darbus.
Keliuos ir jis jau kelias.
Pagarbina mane malda,
Už poilsį dėkoja.
Abu per dieną plušam,
O vakare malda ir padėka.
Manam kely daug visko būna:
Šypsaus, verkiu ir gailiai raudu,
O ašaros rasa pavirsta.
Guodžiu našlaičius,
Piemenis sušildau,
Gyvatės įkandimą gydau.
Į savo trobą vakare
Grįžtu. Jinai miške.
Patinka man Žmogus.
Padėt jam noriu.
Manau, gyvensime geruoju.


Gabija:
- Po Saulės aš antra.
Aš - Gabija. Aš - šiluma.
Aš - jų ugnis šventa.
Visus metus mane jie gerbia:
Aukoja, meldžiasi.
Kas vakarą
Man kloja patalą.
Pagirdo vandeniu švariu.
Ramute prašo būt.
Yra tokių, kurie nemyli.
Net spjaudo, spardo.
Tada aš pasivaikščiot išeinu
Ir pelenų krūvelę palieku.
Ginu nuo bado, nuo tamsos,
Nuo priešų, nuo visų,
Kas gąsdina, pakenkti nori.
Prie židinio šeima
Susėdus meldžias, valgo.
O kai bėda,
Kai brangų žmogų
Anapus lydi,
Ugnelė dega, šviečia jam
Ir kelią rodo.

Žemyna:
- O mano valdos – žemė.
Aš - moteris ir motina,
Aš augalus gimdau,
Žydėjimą, vaisius.
Jais minta čia Žmogus, kiti.
Lankau aš jį paukšte,
Kuri gyvena rugiuose.
Suku ten lizdą
Ir kiaušinius dedu.
Gyvybę budinu
Pažadinta Perkūnės.
Pavasarį po ilgo miego
Ji meta kirvį,
Palaisto žemę vandeniu.
Tampu nėščia.
Tada jau gali art, akėt,
Net kuolus kalti gali,
O mušt negalima.
Ir taip visus metus.
Kas muša Žemę,
Tas muša motiną.
Ir man Žmogus patinka.
Aš vertinu darbštumą jo.
Bet tinginių ir aš
Nelaiminu, javų neauginu,
Klupdau, siunčiu nelaimes.
Jaučiu Žmogaus aš meilę -
Negaili pagarbos, maldų.
Aukoja kiaulę man.
Bučiuoja žemę,
Kai keliasi ir gula
Ar naują darbą pradeda,
Į žygį ruošiasi.

Laima:
Aš Laima, aš Laimužė.
Gegutė aš.
Aš nieko neturiu.
Aš  rūpinuos visais.
Nutūpus liepoj,
Žmogaus likimą aš lemiu:
Gyvent ar mirt,
O tik paskui, ką veikt.
Ateina jis man pasiguosti,
Turtus jo išskaičiuoju.
Pavasarį išpranašauju.
Gamta atgyja, sužaliuoja.
O vasarai prabėgus,
Aš vanagu virstu.
Galiu aš duot,
Bet ir atimt galiu.
Paukščiu aš Žmogų paverčiu.
Kokiu? Pagal kiekvieną –
Ko nusipelno, tą ir gauna.

Paukštė:
Kas sveikina rytelį ankstų?
Kas Žmogų žadina iš miego?
Kas greit lekioja, ligas nešioja?
Ir gerą dieną dovanoja?
Paukšteliai, paukštės ir paukštyčiai.
Siaubūnai, plėšrūs karalaičiai,
Dabitos ir eiliniai,
Sėsliai, klajūnai.
Į saulę kyla, plaukia, nardo,
Pėsti žeme, bet nepavysi.
Visi tarnauja Žmogui.
Kas maitą sukapoja?
Kas praneša apie pavojų?
Prie naujo darbo kviečia.
Auka pasiaukoja.
Juk Žmogui daug ramiau,
Kad gali jus matyti,
Kai skrendat jo lankyti.
Kiaušinį radęs, džiaugiasi.
Pasaulį visą čia pamato.
Savais ženklais dar papuošia.
O paukščių atvaizdus
Iškėlę virš namų,
Globos taip prašo.
Pas Žmogų lekiam
Teisybės paukštėm, Išminties,
Sveikatos ir kitokiom.
Juk visko jo gyvenime nutinka,
Todėl ir esame čia mes.

Gyvatė:
Aš požemio valdovė.
Gyvybės aš jėga.
Kai sėklą žemei sugrąžina,
Joje gyvybę budinu.
Daigelis kaip gyvatė rangos,
Į saulę stiebias.
Iš jos ir aš jėgos semiuos.
Pavasarį, kai išlendu,
Mane Žmogus pasveikina.
Turiu net savo dieną.
Supranta mano galią jis.
Esu namų dvasia.
Aš rūpinuos Žmogaus šeima,
O ypač jo vaikais.
Kai gimsta kūdikėlis,
Aukoja, meldžiasi jie man.
Tada globoju, saugau jį
Ir gyvenu kartu su juo.
Jei susitinkame kely –
Vedybos greitai bus,
O jų metu mane pagerbs.
Ir mirusį globoju.
Sustiprinu jį požemy.
Paslėptus lobius saugau.
Jam pranašais prieš lietų būnam.
Tada mes sujudam, įgelti galim,
Nes vandenį į dangų keliam.
Jį akys mūsų stebina.
Jis kūno raštais grožis.
Spalvom, ženklais,
Kad net papuošalus
Į mus taip panašius gamina.
Mes išmintingos, aiškiaregės.
Apdovanot ir Žmogų galim.
Kitas galias atras jis pats.

Laumė:
Į žemę laumžirgiu skridau
Ir čia gyvent likau.
Anykščių liūne įsikūriau,
Arčiau Žmogaus sukau.
Pamėgo jį ir mano dukros.
Dažnai jo skrendame lankyti.
Karvelis - mano paukštis.
Burkuoju ir burkuoju,
Žmogaus gyvenime
Daug ką rikiuoju.
Jam padedu darbuos,
Kada tikrai sunku.
Gobšų nemėgstu, tinginių.
Prie vandenų vilioju,
Pasmaugiu, skandinu.
Lietučiui lyjant, danguje
Nušvinta mano juosta.
Pas Žmogų ja einu pėsčia,
Jį sveikinu ir laiminu.

Žuvis:
Aš Žmogui - nebylė, kuri
Gyvena vandeny
Ir savo duoklę atiduoda jam.
Jeigu nesisekė medžioklė –
Žvejoti eina.
Jam ir Mėnulis padeda –
Ką žino jis gerai.
Žvynai kaip paukščių plunksnos
Garbingoj vietoj laikomi,
Nuo blogio gina
Ir padeda sunkiu metu.
Tik koks Žmogus?
Jei tyras kaip vandens lašelis,
Sėkmė lydės.
Jeigu susitepė,
Bausmė lydės.
Tokio net ir vanduo
Priimt nenori.
Paviršiun kelia.

Medeina:
Kaip buvo įsakyta –
Aš medžiais žemę papuošiau.
Nusidriekė apsiaustas žalias,
O rudenį – spalvotas.
Pamatę medžiai Žmogų,
Tuoj rūpintis juo ėmė:
Penėjo, slėpė, dengė, šildė.
Žmogus su jais susigyveno,
Kad net save
Iš medžių ėmė kildint.
Išsirenka gražiai nuaugusį
Ir savo šeimininku laiko,
Bėdom, džiaugsmais dalinasi.
Pasaulio medis Žmogui rodo
Šakom aukštyn –
Viršus, šviesa, dangus.
Šaknim žemyn –
Ten apačia, tamsa.
Ten požemis gūdus.
Kamienas – vidurys,
Kur telpa didelis būrys:
Žmogus, gyvūnai, krūmai, žolės.
Taip gimė skaičius trys.
Patinka Žmogui jis.
Šalia savęs pasisodina,
O jis ir Žmogų padalina
Į tris puikias dalis:
Galva, liemuo ir kojos.
Kai ligos puola,
Vėl medžiai padeda.
Keistais kamienais ir šakom
Jas surenka savon globon.
Kiekvienas medis vis kitoks,
Kitokių galių turi.
Patinka gausiai derantys.
Manau, patiks jam Saulės medžiai.
Tai obelys su aukso vaisiais.
Prie jo namų pasėsim dar.

Žvėrinė:
O man – žvėrynas.
Įdėjau darbo daug
Žvėris aš Žmogui rinkdama.
Per dideli pirmieji buvo.
Sunaikint jį galėjo.
Medžiot tokius sunku.
Kiti maži ir vėl netiko.
Kol šiaurės elnias jam patiko.
Jis protėviu jį pasirinko.
Mėsa maitinos, kailiu dengės.
Ragus ir kaulus panaudojo.
O dar vėliau
Net žarnas, gyslas.
Gudrus Žmogus, bet ir žvėris
Jam pasiduoti neketina.
Daug ko ir patį Žmogų
Gyvenime jis pamokina.
Pamatė, kad Žmogus
Dienos metu toks aktyvus,
Pasislėpė slėptuvėse ir tūno,
Medžiot pakyla naktį.
Žmogus sau draugą, sargą
Žvėrų būry atrado.
Po du sustoję žvėrys
Gyvybės medį saugo,
Sulaiko blogį, kuris
Pakenkt gyvybei linkęs.
Pas Žmogų aš kale einu,
Jį raminu, guodžiu
Ir savo kelyje lydžiu.
Vėles matau.
Jas lodama genu,
Kad Žmogui nepakenktų.

Austėja:
Vabzdžius pasirinkau.
Su jais pas Žmogų nuėjau.
Abu stebėjom, dairėmės,
Kuris čia tinkamiausias.
Vabzdžiai įdomūs padarai:
Kiaušiniai, kirmėlės, sparnai.
Kantrybės reikia ir žinių.
Dažnai kaip tik ir trūksta jų.
Medus patiko, bitę pasirinko.
Jos ir gyvenimas jam tinka.
Tas jos darbštumas,
Nepaprastas drąsumas.
Širdy jam bičiulystę
Bitutės subrandino.
Jos Žmogui kalba, gieda.
Ir miršta kaip jis pats.
Kai taip bites
Žmogus globoti ėmės,
Pas jį aš atėjau
Ir jam Deive tapau.
Kaip mano bitės korius audžia,
Jo moterys skraistes taip audžia.
Darbais, vargais pasidalinę
Ir laikomės susikabinę.

Giltinė:
- Aš – kelio pabaiga.
Pelėda aš.
Budžiu ir padedu
Palikt pasaulį šį.

Veliona:
- Ką tu išlydi,
Aš sutinku.
Anapus išvedu.

Ragana:
- O aš pas Žmogų
Šarka nuskrendu.
Suku ratus, matau, girdžiu.
Bet netikiu aš juo.
Ir padėka jo netikiu.


Kad išsiliejo visos,
Išsikalbėjo, atsivėrė
Aprimo, susitaikė.
Ko reik daugiau?

Tegul toliau
Gyvenimas srovena,
Ramybė slėnyje gyvena.
O Laikas ima bėgti...

O Deivės! Jūs esate tokios, kokias mes kiekvienas pajėgiame įsivaizduoti. Kurio gėris širdy – jūs gražiausios ir nuostabiausios. Kurio pyktis – jus blogiausios pasauly. Žmogau, juk nuo tavęs priklauso, ką tu nori aplink matyti. Patarlė sako: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegos“. Kaip pasiklojame, taip ir miegame. Tokie ir atsikėlę būname. Koks nuostabus jausmas, kai iš pykčio išsivaduoji! O dar nuostabesnis, kai neleidi jam peržengti savo sielos slenksčio. Kaip tada savimi didžiuojies, lyg aukštyn šokteli, lyg sparnai užauga.   Kiek daug Žmogui leista!
Jis tebeaukoja aukas. Tik šito veiksmo auka nevadina. Kodėl? Bandau suprasti.

13.   Ant kalno

Danguj Mėnulis jaunas
Į Žemę žiūri.
Kasas kedena Laumės
Ir puotą ruošia.

Ateikit, Raganos, ateikit.
Draugyste pasidžiaukit.
O kur linksmybės, ten daina,
Ten šokis, siautulys.

Ryte – kraupu, kad suniokota
Slėnys, pakrantės, miškas.
Ištvinus upė semia
Žmogaus trobas.

Vanduo putotas kunkuliuoja
Ir neša viską su savim,
Ką tik kely sutinka.
Ir nieko neaplenkia.

Paukštė ir Gyvatė:
- O kur Žmogus?
- Kas jam nutiko?
- Tu į Šventovę pažiūrėk.

Ir mato ten po ąžuolu
Žmogus ant kelių klūpo.
Jis verkia, sielvartauja
Ir baisiai nerimauja.

Vadina Deives pas save,
Vis šaukia, klaupia,
Aukoja dukterį ir sūnų.
Slėnys paskendęs aimanoj.

Lela ir Laumė:
- Gana stebėt.
Padėkim jam.
- Tai mūs kaltė,
Kad taip nutiko.
Mes stiprios, galim
Sunešti kalną, kur
Žmogus toliau gyventų.
Skubėk, Žemyna, tu pas jį,
O mes pas motinėlę Ladą.
Tegul nauji vaikai
Jų sielvartą sušvelnina.
- Jis visko bijo, išsigandęs.
Ar čia gyventi benorės?
- O kur skubės?
Aplink miškai.

Dabar jau visos susitarę
Už balų ten,
Kitam krante
Parinko vietą.

Skaras prisėmė akmenų.
Tvirtų reik pamatų.
Žvyru, smėliu
Plyšius užpylė,

Išlygino, apsėjo.
Pas Žmogų vėl nuėjo.
O jis? Ką jis darys,
Kai šitaip atsitiko?

Pakilo, eina, žmoną vedas.
Vėl viską iš pradžios?
Vėl viską iš pradžios.
Tokia auka už ateitį.

Jam Gabija
Iš lauko akmenų
Ugniakurą sukrauna.
Liepsnelė ima šokti.

Ji šildo, šviečia.
Viltis vėl gimsta.
Tokia trapi, graudi.
Pravirksta moteris.

Ragana ir Lela:
- Koks nuolankus!
Tokį aš mėgstu.
- O aš tai – ne.
Aš noriu linksmo, sumanaus.
Patinka jo daina,
Jo šokis, aukos ir malda.
- Tokiom kalbom ragus
Vėl Žmogui užauginsit,
Sakau, nuo jūsų nusisuks.
- Kaip pačios sakot,
Būkit čia.
Jį saugokit ir sergėkit,
Paklyst neleiskit.
- Dar ko?
Tegul gyvena savo galva.

O kalnas? Aukštas kalnas.
Nuo jo toli ir matos.
Rankas ištiesus ir dangus
Čia daug arčiau.

Žmogus vėl triūsia, prakaituoja,
Net laiko neskaičiuoja.
Dabar Šventovė daug toliau.
Kas ryt ten nenubėgsi.

Maldom ir padėkai
Mažiau belieka laiko.
Iškilo trobos, bet kitokios.
Žmogus jau turi patirties.

Ruduo, žiema, pavasaris.
Ir pasipylė tų vaikų
Kaip žirnių, pupų.
Ir vėl laimingas.

O kai laimingas,
Tada turtingas,
Drąsus, protingas
Ir net galingas.

Upe kelionės vyksta
Prieš srovę, pasroviui.
Gal dar ilgai būtų gyvenę
Taikoj, ramybėj,

Bet žiburys nuo kalno
Ne tik šviečia.
Jis moja ir vilioja.
Ateina nelaukti.

Ką ten prašyti? Nekviesti.
Namai – tvirtovė laiko.
Ne sykį ir ne du.
Dar vandeniu apjuosia kalną.

Gandai jau sklinda
Apie stiprius,
Garbingus vyrus.
O Deivės?..

Lela ir Austėja:
- Atspėk, ką sutikau?
- ?
- Tyli? Jūratę.
- Ji Žmogui siunčia dovanų.
- Iš kurgi jos?
- Iš  jūrų, marių, iš gelmių.
- Kam tiks?
- Jį saugos, gins.
- Iš ko tos dovanos?
- Pušų sakai.
Dabar – tai gražūs gintarai.
- Manai, patiks jie Žmogui?
- Labai, o ypač moterims.

Žmogau, tau mūsų kraštas kalvų nepagailėjo. Jos aukščiu viena su kita mėgsta lenktyniauti. Apipynėme jas pasakomis, legendomis. Sekame vaikams ir džiaugiamės. Kaip gerai, kad jas išsaugojai iki mūsų dienų.

14.  Ką ten atsivežė?

Žvėrinė ir Žemyna:
- Ką vyrai moterims ten neša?
- Tai sagės žalvarinės.
- O sau?
- Po pjautuvą, po durklą.
- Sakai iš žalvario?
- Tokio metalo mūs krašte
Nėra, nebuvo.
Tai varis, alavas ar cinkas.
Sulydė juos tenai, toli.
Čia atvežė jau gaminius.
- Kaip džiaugiasi visi!
- Darbai jų palengvės.
- Medžioklė irgi.

Nauji daiktai patinka.
Greit pastebi, kad jie
Ir tvirtesni, ir aštresni,
Net dirbt patogesni.

Nerimsta, domisi, kas juos
Tokius padarė.
Žvalgai tuoj su žinia –
Tai Gabijos galia.

Ji neslepia, parodo
Visas to žalvario savybes.
Atsiveža tuoj žaliavų
Ir vietoje gamina.

Kitokie įrankiai, kitokie
Kaimynus stebina, patinka,
Šie noriai juos mainyt sutinka.
Bet sau tokie brangoki.

Vėl kaulą, titnagą naudoja.
O žalvaris? Su juo
Išgręžt skylutę jau lengviau
Ir pagamint gali daugiau.

Ragana ir Lela:
- Pradėjo naują amžių.
Bet jo vidus...
Koks piktas! Koks žiaurus!
- Brangiausia, ką jis turi -
Tai jo gyvybė.
- Ar saugo ją?
- Tik savo.
- Kitus be gailesčio nužudo.
- Ir aukos kruvinos.
-  Kam priimat?
Dabar tik pačios praregėjot?
Seniai atstumt reikėjo.
- Jo pasakos, jo dainos...
Ten Gėris laimi.
- Tai ir gyvenime tegu. Dabar
Puikuojas kaukolėm.
Kur tai matyta?

Papuošalą malonu gauti.
Taip dėmesį tau rodo.
O ypač jeigu jis
Su meile pagamintas.

Galėjo būti dalgis, peilis,
Bet ne – jis kaklą puošia.
Brangioji, ką čia ruošia?
Šalia ir pušys ošia.

Austėja ir Lela:
- Gal moterims lengviau,
Kai vyrai naštą užsidėjo?
- Kur tau?
Kitos gudrybės imas jos.
Puošniom lėlėm pavirsti nori.
- Bet lėlės tai...
- Ne šiaip sau lėlės.
Jos vyrams galvas susuka
Ir taip pasaulį valdo.
- O vyrai?
- Jie sutinka.
Ir pasiduoda
Moterų kerams.

Tik moterims atrodo,
Kad vyrai klauso jų,
Kad valdo juos
Pagal senas tradicijas.

Mažoj gūžtelėj dviese,
Su kūdikiu jau trise.
Ko dar daugiau galėtų
Jų moteris norėti?

Tai ateities svajonė,
Ji dar išskleis sparnus.
Čia giminė svarbiausia,
Tikėjimas ir protėviai.

Lela ir Laima:
- Kaip jam jausmų daugiau įkvėpt?
- Mylėdamas gražus tik bus.
- Pasiųskim jam savus kerus.
Apsukim protą, kad jausmų
Daugiau į širdį įsileistų.
- Manai, kad jo širdis tuščia?

Ragana ir Lela:
- Ji pykčio kupina.
- Kai šitaip stengėsi,
Kad tik išlikt, kad neišnykt?                        
- Medžiodamas žiaurus.
- Kitoks būtų pražuvęs.
- Bet jau dabar mažiau medžioja.
- Išgąsdinot mūs Žmogų.
Visur vaidenas jam
Tik piktos dvasios, tik kerai.
Na štai sėjėjas, pažiūrėkit,
Apšlaksto dirvą
Jis vandeniu šventu,
Kad išbėgiotų piktos dvasios,
Javų gadintojai, kenkėjai.
Per Saulės grįžtuves ką veikia?
Ant kalno laužą krauna.
Kad tik didesnį plotą
Ugnis apšviestų
Ir piktos dvasios turtų
Jo nebeliestų.
- O ko tikėjotės?
- Į kitą pusę perlenkta –
Jam reikia aitvarų.
- O kas tie aitvarai?
- Tai Deivės Paukštės padarai.
Abi su Laima sugalvojo
Ir Žmogui dovanojo,
Kad jam gėrybes neštų.
- Už ką? Pats turi užsidirbti.

Ir Ragana tik nusijuokia.
Kas jai tos jūsų kalbos,
Kai ji pati bet kuo
Pavirsta greitai.

Galybę galių valdo,
Dažnai jomis naudojasi.
Ant pagalio ar kelmo
Raita visur pralenda.

Ji siautėja, kai šalta.
Pusiau Mėnulį skelia,
Užstoja Saulę šluota,
Bėdų prišaukia puodą.

Ji geria kraują kūdikių,
Kad būt jauna, žavi.
Trumpiausią naktį pavojinga,
Kely ją susitikt siaubinga.

Rugiams nupurto žiedus,
Po rasą maršką tąso,
Iš karvių pieną traukia,
Žolynam žiedus braukia.

Visokias aibes Žmogui krečia.
Kas jam daryt belieka?
Rupūžėm keiktis ima.
Taip save patį gina.

O Ragana! Kurio iš mūsų negąsdino tavimi? Jau vaikystėje tu buvai nupiešta tokiomis tamsiomis spalvomis. Iš kur savieji tiek daug ir paėmė jų? Kiekvienas naujas noras buvo siejamas su tavo apsilankymu. Jeigu tik aš padarysiu ne taip, kaip nori suaugusieji, tu ateisi, mane nubausi, atimsi, nuskriausi. Ir aš tikėjau. Aš negalėjau abejoti, nes kalbėjo man patys brangiausi žmonės, kurie rodė, kas gerai ir kas blogai, kas leidžiama, o kas draudžiama.

15. Baltai

Lela ir Lelys:
- Žiūrėk Žmogus
Senus stabus išgriovė.
- Supuvę buvo.
Pastatė naują.
- Bet vieną tik.
Kai meldžiasi, klausykim.
- Jis Dievo šaukiasi.
- Vardus jau pakeitė?
- Pasaulį vyrai tvarko.
Tai vyriškais vardais
Visus vadina.
- Kodėl tokį
Jie žodį pasirinko?
- Dangaus šviesa, taika, tiesa -
Ką sako tau?
- Tokio globėjo nori.
- Aukščiausiu jį vadina,
O kaip teisėją pasodina
Vienintelį, nepiktą, tyrą.
- Kaip žirgus myli jis!
- O ypač baltus.
- Balti žirgai ir apsiaustai...
Ir kraštą baltais šaukia.
- Balta spalva – šventa spalva.
- Žmogus taip pasirinko.
Palaiminkim pasirinkimą.

Žemyna ir Lelys:
- Matai jo puodus?
- Įdomios statinaitės.
- Nudailina žolių gniūžte.
- Tarsi brūkšniuoti.
- O papuošti?
- Pirštų galiukais.

Senokai jau Lietus
Šituos kraštuos svečiavos.
Lyg jo ir laukta, lyg ilgėtas.
Vandens javams mažoka.

Išdžiūvo  žemė.
Ir vieną dieną dangumi
Vežimas rieda .
Kad trankos, daužos.

Ko pasiuto?
Ir vaiko vis po slėnį. Ką?
O tas po pelkes,
Po balas vis slapstos.

Lela ir Perkūnė:
- Ką mums čia atvijai?
- Tai mano priešas.
- Išgąsdins mūsų Žmogų.
- Ko bijot?
Mirties ir požemio valdovo?
- Gyvatės valdos ten.
- Tai vis Žmogus.
Vis šaukia jis. Apsižvalgykit,
Kas jūsų Žmogų supa.
Čia Velinas. Senokai
Aš pastebėjau jį.
Jo gyvuliai juodi.
Aš juos mušu.
- Jis ne tuščiom,
Su akmeniu čia bėgo.
- Aš atėmiau.
- Laiku suspėjai.
- O pykstat.
- Čia taip akmuo jo ir gulės?
- Gal suokalbį Žmogus
Su akmenim sudarė?
- Blogai galvoji.
- O ką galvot, kai šitaip viską
Jis keičia, maino?
Ir mano Pyktis
Kasdien vis auga.
- Vėl gąsdini mane?
- Negąsdinu, veikiu.
Va jo statytą man šventovę
Aš sudaužau ir akmenis
Į upę suverčiu.
Tegul Šventąja šaukia upę.
- Gal dar Žmogus?..
- Vienintelė tu juo tiki.
- O kas uždraus?

O kur Žmogus?
Sugrįš dar čia?
Galingos jėgos siaučia.
Tu pasisaugok jų.

Kaip upėje vanduo negrįžta
Ir Praeitis negrįžta.
Gali mintim atgal sugrįžt,
Bet nieko nepakeisi.

Žmogus, patyrinėjęs žalvarį,
Atsivežė ir geležies, kuri
Kituos kraštuos seniai
Gerus jau darbus dirbo.

Vėl Gabiją pasikvietė.
Kitoks metalas geležis –
Didesniam karšty lydos,
Paklūsta sumaniems.

Vieni  pily gyvena,
Kiti dažnai keliauna
Į tolimus kraštus,
Miglotai žinomus.

Prekyba čia jam padeda,
Naujų minčių ji atneša.
Svetur pabuvęs įdomesnis.
Gyvenimą kitaip rikiuoja.

Vanduo jau ne iš upės,
O iš pelkių.
Arčiau pilies
Dabar jį semia.

Ir vėl svečiai
Su prekėm, dovanom.
Užkaičia puodą –
Pavaišins.

Daiktai nauji, įdomūs.
Visa šeimyna domisi,
O puodas verda, verda, verda...
Vandens seniai nebėr.

Tik niekas nepažiūri.
Pakursto ugnį ir
Toliau svečius apgulę.

Vaikaitis:
- Žiūrėk, senele, puodas dega.
Visi sužiūra:
Dugne raudonas skystis.

Lelys ir Žemyna:
- Žmogus atrado geležį.
- Iš pelkių rūdos.
- Jo protui pagarba.
- Kam panaudos?
- Tikėkim - gėriui.

Lada ir Lela:
- Piliakalny nebetelpa.
- Aplink pristatė pastatų.
- Čia gyvuliai ir pašarai.
Pavojui kilus
Į pilį bėga slėptis.
- Sutvirtino ją pylimais.
- Rąstus gulsčius...
- Sakau, gabus.
- Gabieji kyla, valdo
Ir šitaip praturtėja.
Tada ir skirtumai
Tarp jų ryškėja.
- Vieni kariauna, o kiti
Bandas augina,
Purena žemę, sėja.
- Vaikų vaikai, nauja karta,
-Už balų įsikūrę,
Save Užpaliais šaukia.
- Užpalių vardą žino
Net žemės tolimos.

Laima ir Medeina:
- Tikėjimo kaip savo laikosi.
- Įžengti priešui ne valia
Į šventą mišką.
- Vėlių buveinės – inkilai.
- O pasakos, o dainos...
- Aš seneliu lankysiu jį.

Ragana ir Velinas:
- Ir vėl ant rankų
Žmogų supat?
O ką veiki tu čia slėny?
- Čia gera jums būry.
- O tau?
- Kad ne Perkūnas...
- Perkūnas?..
- Žmogus taip šaukia.
- Kam akmenį nešei?
- Jis Žmogų pamatyt norėjo.
- Išnešk.
- Daugiau jų prašos.
Kitus dar palikau.
Mažieji džiaugias, juos Žmogus
Paliko saugoti šventovės.

Lela ir Velinas:
- Kuo tu padėsi Žmogui?
- Kad man nesiseka,
Vis atvirkščiai.
Kai Vėjų motina sūnums
Gražiai kalbėjo apie Žmogų,
Granitas ir Žėrutis
Dar po ledais gulėjo.
Ir gimė jiems tada Svaja
Tą Žmogų pamatyti.
Keliauti dviese daug lengviau.
O čia dar aš pasimaišiau,
Stiprybe gyriaus išsijuosęs.
Keliauti pakviečiau ir juos.
Trise patraukėme į slėnį.
Tai vieną panešu,
Tai kitą,
Paspardau, ridenu.
Argi svarbu?
Kad tik ateit laiku.
Kai tiek nedaug belikę buvo,
Perkūnas pastebėjo.
Sviedžiau upokšnin vieną.
Kitu prisidengiau, galvojau,
Gal Žaibiškius pasieksim.
Abu atbėgom prie kapinių.
Pamatėm Vėles, išsigandom,
Mečiau ir paskutinį žemėn.
- Nereikia tų čia akmenų.
- Žmogus juos mėgsta, nesakyk.

O Laikas bėga, bėga, bėga.
Ką Žmogui neša jis?
Ir vėl ateiviai iš rytų.
Raiti, karingi, plėšrūs.

Jiems moteris jau ne valdovė.
Čia vyrai vadovauja.
Vertybės čia kitokios
Ir pats Žmogus kitoks.

Na, o Žmogus nežino,
Ar slėptis, ar su jais
Vėl sandorius visokius
Dėl išlikimo sudaryt.

O jie tokie. Neklausia.
Jėga į savo pusę traukia.
Žmogus draudimais ginasi.
Šventi dalykai mainosi.

Nauji užgimsta jau kitokie,
Dažnai stebuklais virsdami.
Todėl svarbiausia apeigose
Eigos laikytis lieka.

Mėnulis žemdirbiams
Padėjo, kiek galėjo.
Šitie tik Saulę mato.
Kaip juos abu suderint?

Savaitė sutrumpėja
Iki septyneto dienų
O septyni iš keturių –
Vėl „mėnuo“ čia ratu.

Per mėnesių tik dvylika
Keliauja Saulė danguje.
Gynūnų takas moja.
Kaip juos vadins? Dar tik galvoja.

Balti laukai, balti plaukai ir mintys baltos. Kur balta, ten gražu, tyra, švaru. Taip ir norisi visą savo gyvenimą atiduoti baltai spalvai, kad praeitis būtų balta ir ateitis – balta. Kad būtų... kartais taip nebūna.
Mus baltais vadina. Kokia gili prasmė!
Žemai lenkiuosi vokiečių kalbininkui Ferdinandui Nesselmanui, kuris 1845 metais pasiūlė taip mus vadinti, siedamas su Baltijos jūros pavadinimu.
Toks pavadinimas ir įpareigoja. Būkim verti.

16. Po kraštą sklinda

Iš tolimos kelionės
Sūnus vyriausias grįžo.
Ką matė, kuo žavėjos:
Tvirtai jis nusprendžia –

Bus mano pilyje.
Išklausė tėvas atidžiai.
Vis vienas vaikšto, tyli.
O mintyse godoja:
-  Išvers ugniakurą,
Sumūrys krosnį.
O jeigu Gabija supyks?
O jeigu naujas statinys
Užtrauks nelaimes?

Kiek čia nešios širdy?
Ir jau pačiam pavakary
Ramiai išdėsto sūnui,
Tikėdamas, kad jį supras.
- Jei taip manai – aš išeinu.
Gyvensiu atskirai.
Sūnus pareiškia kitą rytą.
Svarstyt neleidžia niekam.
Į talką brolį kviečia.
Ir upės vingy,

Prie dešiniojo intako,
Surenčia trobą, tvartus,
Auginti žirgus imas,
O namo vidury?..

Lela ir Gabija:
- Na, kaip tau krosny
Sekasi gyvent?
- Žmogus...
- Bet jam dabar geriau.
Pasiaukok.

Šalia sraunus upokšnis.
Jame apsigyvenę ūdros
Ir jų vardu upelį pavadina.
Pavasarį Udrokšlis išsilieja

Ir pievas jis patręšia.
Ganyklų, šieno sočiai.
Aplanko sūnų motina,
Palaimina jo krosnį.
O Mildos prašo:
- Norėjo laisvės – turi.
Padovanok jam Meilės.
Ir pasuka į Žaibiškius.

Šventovė ąžuolais apaugus.
Čia pilkapiai brangių žmonių.
Palaidoti sūneliai,
Padėję galvas mūšy.

Su įkapėm, žirgais
Ir su jaunom žmonom.
Kaip širdį gelia!
Palūžti ne valia.

Atgal į pilį, kur vaikaičiai.
Kokie užaugs našlaičiai?
Gerų reik genčiai karvedžių –
Valdžia paveldima.

O Vyčiui sekas, jo žirgai
Gražuoliai auga, žvengia,
Po pievas ganos.
Žiūrėk, ir kitas jau sūnus

Susirišė mazgelį.
Kelionėn ruošias.
Palydi Deivės, jam parodo
Šaltinį palei upę.

Patinko, apsistoja,
Nauja vieta, nakvoja.
Prieš rytą sapnas lanko:
- Šventa vieta,šventa.
Šaltinis irgi šventas.
Išsaugok ateičiai.

Suklūsta, gilinas,
Norėtų dar paklaust,
Bet jis nutrūksta
Taip greit ir netikėtai.

Ant kalno užlipa.
Nuo jo matyti
Tėvų dūmelis melsvas
Ir upės vingis, kloniai jos.

Tėkmė šaltinio net ir čia
Taip garsiai girdis.
- Kad kriokia ta versmė,-
Sau tyliai ištaria.
Namo sugrįžta, brolius kviečia
Į talką pastatam.
Didžiuojas šaltiniu,
Vadina vietą Krokule.

Sesutės siūlos:
-Čia ugnį šventą kurstysim
Nuo svetimų akių paslėpę.
Sesutėm pritaria, įsikuria.

Ryte nubudęs kitas
Sūnus apie kelionę vis
Galvoja, renkas, į kurią
Patraukti pusę.

Prie vartų žuvį pastebi,
Prabyla ji žmogaus balsu:
- Matau, namus palikti nori.
Žinau, esi žvejys.
Mačiau tave aš savo ežere.
Ateik pas mus.
Supilsim kalną, o ant jo
Tau trobas pastatysim.
Gyvensi, žuvį gaudysi,
Ją saugosi, auginsi.

Pasiūlymas toks netikėtas.
Patinka žuvys, mėgsta jų
Gyvenimą stebėti.
Lydekų ypač. Pamėginti?

Išeina auštant tylomis.
Kieme vedlys jį pasitinka.
Abu link ežero žingsniuoja.
Prie kranto veda, rodo.

Vietovė žinoma, aplink
Kitų daug ežerų, kalvota.
Išsirenka patikusį jam ežerą,
Parodo vietą trobai.

Namo sugrįžęs svarsto
Tėvams kaip pasakyt.
Per pusryčius mama prabyla:
- Sūnau, ko susimąstęs?
- Ir aš namus palikti noriu.
Iškrinta tėvui šaukštas.



Žynys pakyla:
- Jį ežerų dievaitis kviečia.
Palaiminkit, tėvai, kelionę.
Visa šeima kieme,
Visi išlydi sūnų, brolį.

Dar neataušus jo pėdoms,
Iš pelkių balos
Mažų antukų pulkas
Krypuoja prie žmonių,

Pagalbos gailiai prašo,
O per skynymą, visi mato,
Antelę neša lapė,
Vaikus palikus vienus.

Balys vyriausiu tapęs,
Į tėvus pasižiūri,
Veiklos lyg ir neradęs,
Globot ančiukų imas.

Našlaičiai baikštūs, bet
Sekioja, stebi „naują mamą“,
O rudenį gražiais
Užauga antinais.

Grūdų prilesę, paplasnoja,
Bet į padangę nepakyla.
Žiema prabėga greit.
Pavasarį Balys nesvarsto,

Jis žino vietą,
Kur balos dvi šalia,
Toliau kalva,
Ant jos įsikuria.

Patinka antims pabaliai,
Žiūrėk, jau susukti lizdai.
Dabar tik saugot akylai
Jam padeda ir gaigalai.


Šeimoj sūnai beliko du.
Ir kitą dieną vienas jų
Aplanko brolį Vytį.
Žirgų pažiūri.

Šis pakviečia  pajodinėt,
Gražių vietovių pažiūrėt.
Laukais ristūnai skrieja,
O karčiai vėjy plakas.
Regina Tamošiūnaitė

2009-09-24 12:27:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-09-25 18:04:58

Na va, grįžau. Patiko. Žavingi proziniai intarpai. Rimuojama lengvai, tekstas sklandus, įdomu skaityti ne iš žmonių pusės, o dievybių. Tikrai puikus darbas. Sveikinu ir ačiū už šaknų puoselėjimą:-)

Anonimas

Sukurta: 2009-09-24 18:23:55

Tokios apimties kūrinius talpinkit dalimis.
Rytoj grįšiu pakomentuoti:-)

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2009-09-24 12:39:26

Regina, sveikinu Jus su mitologine knyga, kuri įsipynė bendroje pynėje Utenos krašto istorijai papildyti. Skaičiau puikų Jūsų darbą, darbą skirtą tūkstantmečio Lietuvos vardo pažymėjimui.Užpalių kraštas su piliakalnias su sava istorija. Džiugu.Gera Jūsų darbe, puiku, kad įsivaizduojate tą laiką.AČIŪ.