Nors nuo pradžios lig galo praėjau,
Nesutikau pažįstamo aš nieko.
Praeivių vienas kitas tik. Nejau
Tai ta pati alėja, kur taip mėgau?

Ir damų skrybėlėtų nemačiau,
Porelės vakarais, ir tos nevaikšto.
Ruduo, jau Laisvės skersvėjuos šalčiau,
Dairausi aš į Soborą, jo aikštę.

Paukštelių nematyt ir negirdėt,
Net liepos susigūžusios nutilo.
Griebiuosi už krūtinės: O širdie!
Taip liūdna, tuščia... Numirė? Sudilo?

Dainuočiau gal. Bet kas manęs klausys?
Metropolio, to senojo, neliko.
Ech, reikia užsikimšt greičiau ausis:
Apsvaigęs žalias jaunimėlis klykia.

Kažkas man vakar įteikė gėlių,
Nuvytusios ant grindinio nuslydo.
Nyku alėjoj... Stoviu ir tyliu.
Tik  laukiu vakaro, po to - vėl ryto.