Dosnus rugsėjis per žemelę brenda,
Paletė jo sodrių spalvų nestinga,
Darbų kasdien tapytojas suranda,
Kad būtume rudens grožiu turtingi.

Pasėjęs  saują vario pinigėlių į viršūnę beržo,
Prie pilko sodo patvorio palinko,
Moliūgą palietė ir šis pagelto gale daržo,
Vėlyviams violetines skraistes parinko.

Jurginai, astrai šoka spalvų šokį
Vaivorykštės gama dosnia ranka aplieti,
Gal tik rugsėjį taip miškais gėrėtis moki
Ir paskutines žydinčias gėles mylėti.

Kaštonų lapai ant žemelės čeža,
Po jais rudi lyg  aksominiai kamuolėliai,
Į ranką paimi ir rankai šilta, gera...
Gal saulės spindulį su jais kartu pakėlei?

Klevai klevai, be jūsų parke liūdna,
Paauksintos liepsnelės – žemėj ir danguj,
Tegul, tegul rugsėjo dienos visos būna
Tiktai su šėlstančiu klevų lapų lietum.

Mojavom gervėm - vasarą lydėjom,
Tik švelnus džiaugsmas vis dar su mumis.
Tai rudenėlis. Jis lapais sužydėjo
Gražiausiomis paletės spalvomis.