Vėl tik palinkęs medis tyliai klausos
Čaižios maldos erdvioj nakty.
O ašaros nebylią maldą rašo –
It obuoliai į niekur krenta, kris...

Bet neišgirs beldimo niekas vėlei,
O maldą tryps kurčia naktis.
Naktis man primena plakimą –
Kažkada šaukusios Tavos širdies.