Gyvenimo drobėj suausta į vieną
Jausmai ir likimai, ir įpročiai sunkūs –
Ištrykšta per storas ir raudančias sienas,
Per proto bukumą į viešumą sunkias.

Ir gėrio kruopelės, ir kirčiai žiauriausi,
Ir mėšlas, kur pulsą gyvenimo tręšiam,
Ir kalvos, ir duobės, kur pylėm ir rausėm,
Kam sąskaitas gimti ir mirti išrašėm.

Tik pasakos gražios po kojomis liejas –
Taip keičiam likimą savųjų vaikaičių,
Bet burtai, kur sukuria neįgalieji
Genetinio kodo stiprybės nekeičia.

Ir klystkeliai mano sūnaus juk išaugę
Iš mano buvimo, iš polėkių sielos –
Tie norai beprasmiai vis plaukia ir plaukia –
Kaip upė ištvinus ir baisiai įšėlus.

Ir purvinas džinas su šūksniais pakyla –
Iš tinginio proto surizgusių genų.
O sunkios, o ilgos vos nušliaužtos mylios –
Baisiausiais košmarais kas dieną vaidenas.

O ten, kur turėtų girdėtis krykštimas
Ir džiaugtis vaikaičiai pasaulį išvydę –
Girtuoklis pamėlusiu veidu ištinęs,
Kaip pranašas juodas, kaip amžinas žydas.