Linkiu, kad ketureilis atsakas
aušros rūke įžiebtų kibirkštėlę
ir, sublizgėjęs tūkstančiais rasų,
nuplautų nuovargį naktų ir metų...

Tada ir patikėsi, kad ne vien tik Tu
gyvenimą mylėjai, bet ir jis tave,
juk krentančiam rasos lašelyje
teatsispindi mylinčių akių šviesa...

Rasa priverčia sublizgėti auksu
tik tai, ką tu žiūri su meile...
Kaip jausmas patirtas su atsaku
užlieja šiluma labai daug metų.

O kai šįryt beržai pražilę auksu,
Tau asmeniškai liudys patirtį ir tiesą,
ko gero verta pagalvot iš naujo,
kad ne tik tu pats kažką mylėjai...

Kad buvo tam gyvenime kažkas,
kas jaudino, išmokė jausti ir nekęst,
kad nepaskendai savo jausmuose,
kažko negautuose laiškuos išsižadėjęs...