Lauko žalio pakrašty po krūmais,
Kur nei saulės, nei giedros nebūna,
Su pasauliu, ir su kerpėm grumias
Pilko žemės veido kietas kūnas.

Lipa jam ant skruostų žalios kerpės,
Auga be šaknies – tarsi ir nieko,
Tik po metų – vis giliau jos skverbias,
Ir akmens mažiau kasmet belieka.

Be šaknų tie padarai klastingi
Leidžia rūgštį ėdančią jam veidą
O paskui čia lipa kas netingi –
Ir ant žemės trupinius jo sklaido.

Nebelieka jojo net matyti –
Žalios barzdos suželia ilgiausios –
Vyrai, rodos, skutasi kas rytą,
Akmenį tik lietūs kartais prausia.

Guli jis suvargęs ir apšepęs
Ant ežios po žalio karklo kojom,
Apibiręs puveningais lapais,
Kai aplinkui šlama vasarojai.

Jis išgirsta žmonės kai ateina,
Pjauna varstą prakaitu apėję,
Kai gražiai užtraukia skambią dainą
Baltmarškiniai ir linksmi pjovėjai.

Jie susėda ant akmens pietauti,
Po karklyno šakomis palindę,
Apvynioję savo kojas autais,
Valgo sriubą iš gražiausių indų.

O paskui vėl ramuma rudenė,
Lietūs krenta, kerpes vėl suvilgo
Ir ilgėja ta barzda kas dieną,
Ėda veidą rūgštys tartum dilgės.