Paleisk, naktie, mane iš savo šalto glėbio
Į ten, kur linksmos spalvos žaidžia,
Kur gėlės žiedus dosniai skleidžia,
Kur skraido laumžirgiai virš upės mėlio.

Paleisk iš sapno – jis akmeniu sunkiu pavirto,
Per daug ilgai krūtinę kausto, slegia,
Leiski nubristi basomis per pievą žalią
Ir apkabinti medį likimo man paskirtą.

Ant sienos laikrodis pažadina neramią mintį -
Tarsi pavargęs jis ir pailsėti būtų jau sumojęs.
Bet ne. Senolis eina, girgžda, nesustoja -
Gal pasiseks abiem į tylos klastą nenugrimzti.

Naktis naktis - tamsos bekraštė jūra.
Jauti kaip žemė praveria slaptas gelmes,
Galbūt jomis į požemius vėles nuves
Pažinti naują būtį – amžinybę niūrią.

O gal ir ne? Gal ši naktis tiktai minutė
Kelionėje į dieną gražią, ilgą, begalinę,
Kurios viliones, paslaptis saldžias pažinę,
Galėsim lyg vaikai tikrai laimingi būti.

Vilies, žmogau, vilies. Ir kas daugiau belieka,
Kai tavo teatro šviesos slogiai prigesintos,
Kai čaižiai nuskamba skambutis kažkelintas
Ir lipt nuo scenos rūsčiai režisierius liepia.

Paleisk, naktie, mane iš savo glėbio
Ir patikėk – aš niekur nepradingsiu, aš sugrįšiu.
Tik  laišką, dar vieną laišką šviesų parašysiu,
Dėkodamas gyvenimui, kurį mylėjau.