Mažai matau ir nejaučiu, netrykštu –
Akių šviesa nuskendus vandeny.
Palikom jau namus prie žalio miško,
Ir mes visi vaikais jau vedini.

Užpakaly to barškančio vežimo,
Toli paliko rytmečio takai.
Jau nuo dabar mes nieko nebežinom –
Prasideda sovietiniai laikai.

Ir kantička su giesmėmis suskambo
Balsais visų prie ratų pririštų.
Tik durtuvais teparemta ši rampa
Iš pavergtų ir kruvinų kraštų.

Dangus siūbuoja saulėtas ir tyras
Skausmu žmonių – benamių su namais.
Tai juos visus nuo tėviškės atskyrė –
Ne vienetais, o ištisais kaimais.

Paliko duonos riekę ten ant stalo
Ir nemelžta Šėmargė pakelėj,
Ir visa, ką augino, pjovė, malė
Tėvų tėvai šioj žemėj didelėj.

Paims kiti ir terliosis. Ant lauko
Sklaidysis plunksnos perplėštų namų.
Tarsi pasaulio galo jie sulaukė
Lietuviai tie iš nusiaubtų kaimų.

Nuo knygnešio laikų tremties erškėčius
Jie pynė ant lietuviškos galvos.
Šaly svečioj dienos grandinės kietos –
Kažin kada mirtis beišvaduos?

Giesmė netyla, tik balsai užkimę –
Naktim juk pjauna žmones ir kryžius.
Ir vieškeliu nuriedantis vežimas
Toks panašus į nusiaubtus Kražius.