Kai plyšta krūtinė ir veržiasi žodžiai
Tarytum sprogimas, o ne nuobodžiai,
Staiga sustoju. Pavargau gintis,
Nes protą užvaldė besotės mintys.

Mane užpuolė kažkas siaubingo,
Kažkas baugaus ir gaivalingo.
Jis man ramybės niekaip neduoda
Per visą dieną ir naktį juodą.

Bėgu nuo jo, nuo visų bėgu:
Nuo svetimo, artimo, nuo mamos, tėvo
Ir nykų rudenį, ir saldžią vasarą
Su šypsena lūpose ir akyse ašara.

Bet šiandien sustojau, nes plyšus krūtinei
Jaučiuosi kaip niekad keistai nurimęs.
O iš manęs išsiveržę žodžiai
Mane sudraskė tarp savęs godžiai.