Aš laiminga esu! Noriu būti paukščiu
ir priglausti kiekvieną po savo sparnu.
Kam šiandieną sunku, gal pritrūko jėgų,
o širdelėje pikta, skaudu ir nyku.

Aš nukrisiu pirma krištoline rasa,
kad pajustum mane, kai braidysi basa
ankstų rytą spindulių šviesos terasa,
apsisiautus nevilties murzinąja skara.

Aš išlysiu lietum tavo skausmą nebylų,
tegul suteka visas į žemės korį tylų.
Kai tik liausis lietus, tu pamirši įkyrų
barbenimą iš dangaus į žemę safyrų.

Aš laiminga esu! Noriu būti tavąja ugnim
ir sudegti didžiulio laužo ugnyje su viltim.
Pasiklysti amžinąjame dūmų ir miglos ūke,
kad galėčiau prisilieti prie tavęs maldoje.