Absoliuti tyla. Medžiai, gėlės, automobiliai, suoliukai, vamzdžiai, šiukšlės,... išsiskaičiavę pirmais antrais egzistavo ir laukė. Netrukus lauko scenoje pasirodė du aktoriai, kurie vaidino žmones. Tai buvo Don Bilanas ir Kroatijus. Tik pats mandagiausias žmogus būtų neatkreipęs dėmesio į Don Bilano kūno sudėjimą ir tai atsispindėjo vyriškio veide. Tuo tarpu Kroatijus, bandydamas nuslėpti savo nenorą būti naktį daugiabučių kieme vis žvilgčiodavo į savo rankinį laikrodį.
       - Žinai, Kroatijau, nieko nebus,- tingiai pasakė Don Bilanas.
       - Ką?
       - Negerai, jei tu taip kenti. Negaliu atitraukti akių nuo tavęs, kol tu negali atitraukti savo nuo laikrodžio. Suprask, man reikia būti šiandien, būti čia ir būti naktį.
Kroatijus fiziškai negalėjo nutaisyti bukesnio žvilgsnio už tą, kuriuo palydėjo Don Bilano žodžius, tačiau šnekantysis tai nujautė ir todėl net neketino sustoti:
       - Kroatijau. Ar supranti? Aš labai storas, taip, todėl man reikalinga į kiemą išeiti kai aplink labai tamsu. Tuomet aš jaučiuosi... veržlesnis. Hm. Ir žmonės manęs dažnai dėl to nesupranta, bet aš visada sakau, kad jeigu kokiai išvaizdžiai mergaitei įkrėsti riebalų tai ir ji tuomet iš karto pradėtų elgtis atitinkamai!
Don Bilanas įsijautė, o taip dažniausiai nutinka žmonėms, kurie kažkuo labai tikėdami visų pirma įtikina save, o vėliau bando tą patį padaryti ir su kitais. Gaila, kad Don Bilanas taip apsiriko su savo pašnekovu. Įtikinti Kroatijų buvo taip pat sunku kaip bandyti su parašiutu nusileisti į ugnikalnio kraterį.
       - Whatever,- pasakė tas, kurio vardas prasideda raide K.
Don Bilanas ėmė nesąmoningai kilnoti savo antakius, o tai reiškė, kad jis sutriko. Tuo sykiu Kroatijus sėdėjo ramiai ant pašalusios žolės ir mobilaus telefono skleidžiamoje šviesoje apžiūrinėjo savo tvarkingai pakarpytus nagus. Kroatijaus, priešingai nei Don Bilano, nebuvo daug, todėl žmonės dažnai buvo linkę nepastebėti jo minioje. Užtai Don Bilanas niekuomet neprasibraudavo nepastebėtas ir kažin kas yra geriau...
       - Žinai, tu nepakenčiamas!.. Aš su tavimi tai ant lygiųjų randuosi, o tu kaip? Lyg koks nabobas... Apsikoręs savo turtais, rytų palikimu ir...
       - Klausyk, Donai... Galiu tave taip vadinti? Gerai. Taigi, Donai. Visų pirma tai aš tau patariu stengtis nevartoti žodžių, dėl kurių reikšmės pats nesi labai tikras. Visuomet protingiau pasiteirauti kitų nei išdrėbti juos ir vėliau pasirodyti koks neišmanėlis esi. O visų antra tai tu susitelki į, mano galva, visai nereikšmingus dalykus. Ir net jeigu jie tau būtų reikšmingi, tai dar nereikštų, kad mano asmeninė nuomonė būtų tokia pat. Kapish?
Don Bilanas tik numykė kažką ir atsiduso. Bet kaip po potvynio visuomet būna atoslūgis, taip naujai pramintas Donas po savojo atodūsio laukė naujo įkvėpimo. Tą nedidelę trapią akimirką jis pajuto, kad kvėpavimas – gerai. Ir tuomet vienu įkvėpimu pasakė:
       - O, kaip dabar norėčiau, kad sprogtų mano šikna ir aš nulėkčiau į kosmosą lyg koks erdvėlaivis...
       - Ir būtum be šiknos,- nutraukė Kroatijus.
       - Ot ir būčiau. Ir ką tu man? Turbūt nieko. Nes tu gi nabobas.
       - Aš gi tau jau sakiau, kad...
       - Sakei, bet aš vėl savaip darau. Nes taip mėgstu. Ir mėgsiu.
Don Bilanas triumfuodamas šypsojosi. Kroatijui staiga prieš akis iššoko sekantis vaizdas: apkūnus vyras stovi viduryje tankiai apstatytos salės ir net nenutuokia, kaip galėtų prasibrauti išėjimo link, o visur aplinkui sėdintys asmenys juokiasi ir nenuleidžia pirštų nuo jo. Kroatijus krūptelėjo ir kiek susigėdo, tačiau stengėsi to neparodyti. Don Bilanas kaip galėdamas tyliau atsistojo.
       - Imsiu aš ir eisiu gal tada... Naktis, sekdama iš paskos, užbarstys mano pėdsakus, kad ir kaip giliai įminti jie bebūtų. O jūs, gerbiamas Kroatijau, prašau bent kiek pralinksmėti. Juk jau tuoj rytas! – pasakė.
Kroatijus lyg per balandžio pirmą gerai apžiūrėjo savo rankinį laikrodį ir tik tuomet patikėjo. Bet Don Bilano tuomet dar nė pėdos nebuvo ataušusios...
O kiek tolėliau, ant nedidelės kalvelės, stovėjo ąžuolas ir mintimis mokė savo sūnų ąžuoliuką: „Stebėk, stebėk, sūnau, kaip elgiasi žmonės. Stebėk. Nes tik taip tu gali sužinoti, kas yra beprasmybė.“