mano žodis į tunelį sunkų panėrė paklaikęs,
savo skruostą  barzdotą per jėgą prispaudė naktis
prie tokių ašarotų akių, kuriose geso laikas,
o aplink šėlo jūra ir rodės pasaulį praris:
pamačiau aš vaiduoklį besielį, beveidį, berankį –
jis tarp jūros bangų tarsi žaidė likimo purslais.
degė nuotraukos tavo ilgai tokios šaltos ir vangios.
rafinuotai kikendamos džiaugės juodais apdarais,
kas galėjo istorijos pabaigą taip sugalvoti,
kad kai vienas kvatosis iš laimės – byrės pamatai.
aš žinau – per dažnai sugrįžtu į nematomą stotį
pasiklausti, kodėl tu manęs negirdėjai visai