Prasidėjo viskas čia nuo namo,
Nuo remonto, dulkių ir kūrybos –
Taip, kaip buvo įprasta nuo seno –
Niekas, niekur, niekad nenukrypo.

Tie darbai padieniai kur paprašo
Giminaitis, draugas ar kaimynas –
Pinigai, juk pinigai – ne lažas,
Tą kiekvienas kaime pripažino.

Sakoma, maitina rankų pirštai –
Jie namus ir kiemą padabina.
Šito niekam nevalia pamiršti,
Net iš meilės žmoną apkabinus.

O vaikai prasideda nelaukus –
Vos sugulus vieną kitą naktį,
Susiėmus, susigręžus jaukiai –
Kai imi liepsnoti, kaitriai degti.

Nepraėjo nė trejų metelių –
Du bambliai po trobą šurmuliuoja –
Kaip viščiukai kevalą prakalę –
Cypčioja ir verkia jau po kojom.

Ak, tos naktys, kad ir geros, karštos,
Bet nereikia pavadžių paleisti.
Reikia vyriškumą kiek suveržti
Ir laiku ištraukti savo kaištį.

Šito trūko ne vienam mirtingam
Ir vaikų paleido visą goną.
Kas per naktį mylisi, netingi –
Dievas teikia didelę malonę.

Tik netrukus stiebias pykčio virpstas
Nuo darbų ir rūpesčių bekraščių –
Neretai ant vieno kitas niršta –
Kam nesaugos... kam neišsikrapšto...

Ne, nelengva žmogų nužudyti
Ir sugrįžus vėl ramiai gyventi –
Juk negimęs – ne miškų banditas,
Laidotuvės – ne krikštynų šventė.

Tad ir buvo apie pečių mūsų –
Dvilinka eilutė snarglalaižių –
Su ligom ir su badu per pusę,
Tartum žirniai asloj išsiaižę.

O tėvai, o motina vis suko
Savo galvą – ką pietums ant stalo.
Nors vaikai liesučiai, nenutukę,
Jau ir trobas iššveičia, išvalo.

Jai reikėjo viską padalinti –
Nuo aušros lig vakaro galvoti.
Nedavė ramybės aštrios mintys –
Kaip lig kraujo išdraskytos votys.

Ir nebuvo laiko pastovėti,
Apgalvoti ir paglostyt vaiką,
Vis ant kojų ir nėra tau vietos
Prie ramybės stalo atsipeikėt.

Kartais pagalvojau apie gėrį –
Kaktoj raukšlės dar labiau gilėja –
Iš šaltinio to mažai negėrėm,
Mes prie jo stovėti negalėjom.

Jei per raukšles rūpesčių ir švietė
Mano meilė ir dora kaimietės –
Ji nebuvo vežama karietoj
Ir skambiais žodeliais nesimėtė.

Tik dabar matau – vaikai išaugo,
Savo kelią mina per purvynus,
Susirado ir draugų, ir draugių,
Nesibaido nei darbų, nei vyno.

Jau esu ilsėtis pasiruošus,
Savo meilę nešiuosi į kapą.
Ji širdy man vėjo šuorais ošia,
Tarp raukšlelių veide tyliai slepias.