Daug ko šiame pasaulyje nemėgo ponas Petras. Ir tas, ir anas, žiūrėk, gyventi trukdo. Korupcijos liūne besipleškenanti valdžia, nuolat pono Petro pinigus bevagianti ir vėliau iš jų sau limuzinus perkanti. Bjaurus kaimynas Antanas, kuris kiekvieną sekmadienį prisikviečia į savo sodybą svečių svetelių ir tada su tokiu garsu linksminas, jog, brolau, miegot neįmanoma. Kvaili buki aplinkiniai žmonės, dėl savo menkų mintelių pono Petro bei jo visažinystės nesuprantą. Galu gale, išpuikęs ir nepaklusnus oras, niekaip nesiteiksiąs jo, meterologijoje nusimanančio ūkininko, nurodymų pildyti.
Įdomi pono Petro siela – toks visokių visokiausių rūpesčių ir vargų šulinys. Čia, prie pasaulinės užterštumo problemos, tupi kasdienis nekokybiškų batų klausimas(Ech, tie įžūlūs avalynės pardavėjai – svarbiausia už gerą pinigą visokį šlamštą kišti!). Greta nepasitenkinimo visais be išimties Lietuvos politiniais veikėjais ramu ramiausiai sau gyvena nepasitenkinimas šiuolaikiniu jaunimu. O netoliese, žiū, ir kaimynas Antanas prie bėdų šulinio sienos prisiglaudęs guli – jis mat senbuvis: žino, kaip geriau įsitaisyti. Žodžiu, tiek rūpesčių rūpestėlių, tiek skausmo vargšei pono Petro galvai – čia tau ne juokas: tokiam netobulam, sugadintam pasauly suktis. O, beje, ir šulinys – ne kokia tvarkinga lentyna: kiekvienos jo „gyventojas“ svarbesniu pasirodyt nori, kits kitam ant makaulės lipa, kits kitą už kojos tempia. Tik iškiša kokia „platėjanti ozono skylė“ savo galvikę ir spėja surikt ponui Petrui: “Susimildamas, tikiuosi, manęs dar nepamiršote?“ – o ją jau žemyn traukia „korumpuoti valdininkai“ ar „kaimyno Antano pižoniškumas“.
- Nepamiršau, nepamiršau... – visiems vienodai mesteli ponas Petras, o pats lūpas rauko, vis spjaudosi ant betoninio savo sodybos slenksčio – kaip čia pamirši? Tokius vargus ir rūpesčius – kaipgi juos iš proto spirsi, kai, žiū, ant kiekvieno kampo strykčioja ir vis į akis lenda?
Kaipgi tu su šypsena tokiam pasauly gyvuosi?
Ne, žmogau, čia tik niaurus veidas ir amžinas burbėjimas skydu pasitarnauti gali.
Ir dar pagieža visam aplinkiniam širdyje seniai besikaupianti...

***

Nuvažiavo vieną kartą ponas Petras į Vilnių – jo paties žodžiais tariant, vagių, chuliganų ir išpuikėlių knibždėlyną. Vaikščiojo Gedimino prospektu kaip visad nepatenkintas – burbėdamas ir keikdamasis:
- Tai prisivogė, tai prisistatė... Vagys!
Ir tikrai vagys! Juk antai stovi naujas gražus skelbimų stendas ir jau rodos ponui Petrui, kad čia be jo, doro ir dirbančio ūkininko, apiplėštos kišenės neapsieita. O va ten – restauruota barokinio stiliaus baliustrada vėlgi primena, jog pinigai kišami ne ten, kur derėtų. Trumpai tariant, kas gražu – tas bjauru, o kas bjauru – tas irgi bjauru. Kad ir oras: įkyri saulė į akis spigina, poną Petrą akina ir dar šaipos, praeivių veidus bjauriomis šypsenomis apdovanodama.
- Stačiai chuliganizmas – tokia nepagarba, - sumurma ponas Petras panosėj ir žingsnį paspartina. „Tai miestas išaugo, tai žmonės išpuiko – o mane kas atsimins? Aš sau vargstu vargstu, o jie, matai, šypso, visokias parduotuves ir kinus statydamiesi. Ir kur pasaulis ritas? Et, ogi nekenčiu aš jo. Jergutėliau, tikrai nekenčiu! Būtų mano valia – viską išgriaučiau ir iš naujo pastatyčiau. Tik taip, kad ir teisybė atsirastų...“ – tokių įprastų minčių draugijoje ponas Petras pasiekė prospekto galą ir atsidūrė prie seimo.
O tas gelsvas pastatas, išdidžiai žvelgiantis dešimtimis nemažų langų, metaliniais vartais išsišiepęs, ponui Petrui užvis labiausiai nepatiko. Žmogaus akims šis statinys iškilo kaip visų nelaimių ir bėdų branduolys, simbolis ir triumfo ženklas. Atrodė, žiūri geltonsienis į poną Petrą ir vaipos sau:“Na ką, balandėli, ko toks piktas? Žinok, Žemė ir be tavęs suktis gali, ir tavo apmaudingą žvilgsnį jai atremti nebaisu. O taip beširsdamas tu tik sau kenki ir man juoką keli...“
Atsisėdo ponas Petras ant suoliuko, sugniaužė kumščius ir vėpsojo į Geltonąjį Priešą, galvodamas, ką čia padarius, kad galva nuo pykčio nesprogtų. Būtent šią akimirką kaip niekad stipriai norėjos pasiverst kokiu visagaliu titanu, nesustabdomu griovėju, ir niokot niokot niokot viską aplinkui, kol pasauly neteisybės neliktų.
Ir štai tada, kai, rodos, į priekį žiūrėjai, bet nieko nebematei, nes neapykanta akis užtemdė, o bėdų šuliny viskas į vientisą pagiežos šiupinį susimaišė, vyras visai arti išgirdo balsą:
- Ar negalima būtų prisėsti?
Atsisuko ir išvydo keistą žmogelį. O keistumas tas, jog žmogelis vilkėjo rūbais, kuriuos dabar mažai kas ir benešioja. Tamsios juostuotos kelnės, kokios populiarios buvo prieš gerą pusšimtį metų arba, apskritai, Smetonos laikais. Ruda languota liemenė ant baltut baltutėlių marškinių, irgi, matyt, iš tų metų atkeliavusi. Galiausiai keistų apdarų sąrašo pirmininkas – juokingas katiliukas, užmaukšlintas ant žmogeluko galvos ir nepajėgiantis palėpti vešlių ir juodų it kranklio plunksnos pastarojo plaukų.
Pats rūbų savininkas – žemas, pakankamai liesas, bet nepasakytum jog sudžiuvęs, vyrukas. Veidas - ovalo formos, aukštoka kakta ir plonomis lūpomis, kurios vis rietėsi į kažin kokį šypsnį, galbūt labai kvailą, o gal atvirkščiai – perdėm slėpingą ir sunkiai suprantamą.
- Sėskitės, sėskitės, kas trukdo? – nustebęs ir kartų suirzęs atsiliepė ponas Petras – och, negerai, jog kaži koks keistuolis jį trikdyti drįsta.
Žmogelis vikriai pritūpė šalia, užkėlė vieną koją ant kitos ir, suvijęs rankas ant krūtinės, įsistebeilijo į seimą – mįslinga šypsena taip ir nepaliko jo lūpų. Po kurio laiko linksmai prašneko:
- Jūs, žinoma, ne čionykštis?
- Ne, - trumpai drūtai atrėžė ponas Petras, į tą vienintelį žodelį pamėginęs sudėtį visą savo nenorą šiuo metu kalbėtis. Tačiau žmogeliui tokia „subtili“ užuomina buvo nė motais.
- Matote, kaip atspėjau? – ėmė greitakalbe varyti jis. – O juk iškart matyti! Kas gi, meldžiamasis, taip į seimą žiūri? Žinoma, turiu pripažinti: daug kam jis nepatinka, daug kas juo džiaugiasi, o kai kurioms būtybėms šis stebuklas net juoką kelia. Tačiau juk neeisi kiekvieną dieną į gatvę liguistai žvengdamas, arba karčias ašaras liedamas – tai būtų stačiai neprotinga ir nepadoru.
- Na ir?.. – piktai suurzgė ponas Petras.
- O reikalas tas, kad jau retas paryžietis Eifelio bokštu grožisi – jiems jis seniai tapo vieta, skirta meilės pasimatymams pradėti, arba kvailu gelžgaliu, viena iš panoramos rutinų. O užsieniečiai, matot, atvažiuoja ir dar fotojuostas gadina. Taip ir jūs – įprastas vilnietis pro seimą eina, o iš tikrųjų stebi dailius moteriškių veidelius ir katinus, pastaruoju metu itin įdomių autoįvykių aukomis betampančius. Ir tik atvykėlis gali gaišinti savo laiką bei sveikatą, piktą žvilgsnį įrėmęs į tokį paprastą daiktą, šalia kurio tik retkarčiais paradai bevyksta.
- Svarbu ne tai, kas išorėje, o tai, kas viduje, - pamokančiai burbtelėjo ponas Petras, o pats sumojo, kad keistuoliui būtų neprošal sveikatą pasitikrint.
- Deja, nieko ypatingo viduje, galiu užtikrinti, neegzistuoja, - toliau smagiai tratėjo nepažįstamasis. – Viduje žmonės, homo sapiens, su Aukščiausiojo pagalba iš visokių nepadorių beždžionių išsivystę. Tokie pat, kaip ir jūs. Skuba jie, laksto koridoriais – dėl to tai tikrai neverta nuogąstauti. Netgi atvirkščiai: mano nuomone, čia didelė laimė ir malonumas - sėdėti tuo metu, kai kiti bėgioti turi.
- Taip šneka tik tinginiai, - išdidžiai rėžė ponas Petras, ir iš jo balso buvo kaip niekad aišku, jog jis save tokiu, tinginiu, toli gražu nelaiko.
- Galbūt jūsų ir tiesa, - tarė nepažįstamasis. – Tačiau leiskite pastebėti, jog tinginiavimas dažnai esti viena iš geriausių, jei ne geriausia išeitis. Juk visam pasauly vargu ar rastumėte nors viena „lodorių“, padariusį žmonijai kokią didesnę meškos paslaugą. Nagi, parodykite jūs man tinginį, kuris rūpintųsi tokiais niekais kaip atominės bombos kūrimas ar Nigerijos moterų genocidas. O ne - šis išmintingas žmogus verčiau jau skaniai pavalgys ir skirs pakankamai dėmesio popietiniam poguliui, užuot, tarkim, bandęs propaganda pensininkams įvaryti pasibjaurėjimą užsienio diplomatais. Jis gi žino, jog tai vien laiką ir sveikatą ėda. O tie, kurie triūsia, laksto it akys išdegę, dažniausiai ir prikrečia bėdų: tai, žiūrėk, skubomis sukurpia nevykusį įstatymuką, kuriuo remiantis pakaria vyrą, morališkai sužalojusį direktoriaus buldogą; tai belėkdami netyčia išpila jūron gerą taurikę naftos ir paskui visoj šaly silkė dyzeliu dvokia. O jūsų niekinami tinginiai tuo metu sėdi ir kikena iš tokio perdėto veiklumo. Va taip!
Po tokios nepažįstamojo tirados poną Petrą užplūdo netgi labai prieštaringos ir tarpusavy besipykstančios mintys. Viena vertus, dabar jis suvokė, jog šis keistas žmogelis su pūpsančiu ant galvos katiliuku ne šiaip beprotis, o visai nebepataisomas protinis invalidas. Tačiau kartu turėjo sau pripažinti, kad visą šį laiką palyginti atidžiai klausėsi keistuolio minčių, o ir noras nuvyt jį šalin kaži kur išgaravo. „Ėhė, ogi tų pamišėlių, pasirodo, būna visai įdomių!” – dingtelėjo ponui Petrui.-„O iš kur šis išlindo?“ Labai magėjo paklausti žmogelio vardo ir sužinoti jo gyvenimo istoriją, į tokį stebėtiną pamišimą atvedusią, tačiau savigarba neleido – argi pridera ponui Petrui visokiais idiotais domėtis?
- Sakykit, o pas daktarą neteko lankytis? – perdėm rūsčiai tarė ūkininkas, taip nevykusiai bandydamas suaktyvinti savo vaidmenį šiame pokalby.
- Teko, teko, - nuoširdžiu balsu atsakė žmogelis su katiliuku ir ūmai, pažvelgęs ponui Petrui į akis, gudriai nusišypsojo. – Tačiau kaipmat susiprotėjau, kad visi gydytojai šioje valstybėje – vien šarlatanai ir vagys.
Ponas Petras pajuto, kaip galvoje išdygo baltai apsirengusio, rankas begrąžančio ir dirbtinai besišypsančio gydytojėlio portretas. Užrašas ant kaktos ryškiom spausdintinėm raidėm skelbė: V A G I S!
- Banditai, - sumurmėjo ponas Petras.
- Plėšikai! – pasibaisėjo nepažįstamasis.
- Begėdžiai! – pono Petro kumščiai susigniaužė, o apatinė lūpa ėmė siaubingai drebėti – neapykantos liepsna, tokia sena ir įprasta, apėmė visą dušią.
- Ir aš sakau: chu-li-ga-nai, - šalia sėdintis keistuolis pamokslaujančiai ištiestu rodomuoju pirštu suko ore zigzagus.
Ponas Petras neištvėrė: žaibo greitumu pašoko ant kojų ir kad suriks iš visų jėgų – net aikštė sudrebėjo:
- Gyvuliai! Žmogžudžiai! Kvaišos! Visi jie tokie! Visas pasaulis toks! Nekenčiu! Nekenčiu! Nekenčiu!
Tada, lyg susigėdęs tokio savo atvirumo, staiga nutilo ir, giliai iškvėpęs, bejėgiškai susmuko ant suoliuko.
- Ė! Matot, štai jūs ir išsidavėt! – kažin ko pamerkė akį nepažįstamasis. Nesumodamas, ką daugiau ir bedaryti, ponas Petras ištiesė virpančią ranką – kaži, brolau, gal tinkamesnės akimirkos susipažinti ir nebus?
- Petras.
- Jaučiuosi didžiai pamalonintas, - sutratėjo žmogelis, savo tęva rankute spausdamas didelę valstietišką pono Petro leteną. – Esu Hamurabis, Aitvarų biuro tarnautojas.

***

Šiais laikais retai kam tokia laimė pasitaiko – aitvarą sutikti. O jei ir pasitaiko, tai žmonės dažnai ja net pasidžiaugti nesiteikia, o tiesiog nupėdina skubomis tolyn, murmėdami kažką apie beprotnamius ir žalingą mitologijos įtaka.
O štai ponas Petras nenuėjo! Pasiliko sėdėti nervingai kandžiodamas lūpas ir pakaušį kasydamas. Tiesą sakant, visa, ką iki šiol šnekėjo nepažįstamasis: visa ta nesąmonė apie vilniečius, tinginius ir gydytojus - kaipmat įgavo kitokią reikšmę, tapo savotišku inkubaciniu periodu, leidusiu suvokti kalbėtojo psichinę būsena ir paruošusiu šiam baisiam, kulminaciniam smūgiui.
Hamurabis, Aitvarų departamento atstovas... Štai kaip, brolau, būna!
- Vadinasi, aitvaras? – pagaliau ryžosi prabilti ponas Petras.
- Tikrų tikriausias, - prisipažino Hamurabis ir jo balse nesugebėtum nugirsti nė menkiausio abejojimo stygelės virptelėjimo.
- Bet kad vardas... nelietuviškas, - ponas Petras suglumusiai žiūrėjo į keistuolį – ne per geriausia pastaba, tačiau argi stačiai į akis rėši, jog tau, bičiuli, varžteliai atsisukę?
O „bičiulis“ tik karčiai atsiduso ir, nutaisęs nepatenkintą miną, ėmė dejuoti:
- Vaje, kodėl šiais laikais visiems taip rūpi tie lietuviški vardai? O ką, jei nelietuviškas? Tada žmonės kažkodėl įsivaizduoja, jog tu arba slaptas komunistas, arba užkietėjusi religinio fanatiko ir nacionalisto mišrainė, arba koks įsibrovėlis iš Artimųjų Rytų, kurio vienintelė aistra – kūdikių grobimas ir kovos menas, naudojant šachido diržą. O aš, matot, nepriklausau nė vienai iš šių grupių. Aš – aitvaras ir viso labo atlėkiau savo darbo atlikti. Beje, jei manote, jog aitvaras – vien lietuvių sakmių pasididžiavimas, tai, gerbiamasis, didžiai klystat. Juk mes, aitvarai, visur esam, tik kad žmonės skirtingų pavadinimų prisigalvoja – vienur „aitvars“, kitur „skrat“, dar kitur – nedėkingai ir įžūliai „čiort“ pravardžiuoja. O dar kitur – „akki“...
Ponas Petras nežinojo ką daugiau ir besakyti – kas gi supaisys tuos silpnapročius?..
- Jeigu iš tikrųjų tiesa, - iš lėto pradėjo jis. – Tai ko jums čia iš manęs reikia? Negi aitvarai kito užsiėmimo neturi, kaip atsitiktinai sutiktus žmones, atsiprašant, erzinti.
- Na kaipgi jūs taip... nesupratingai, - Hamurabis atrodė nustebęs. – Juk sakiau – atvykau savais, aitvariškais reikalais. O tai reiškia, jog netoliese turiu klientą.
- Klientą? Aitvarai dar ir klientus gaudo? – sušuko ponas Petras, o pats pagalvojo:“Oho jis ne šiaip pamišėlis – jis pamišėliui bepročiu pasirodytų.“
- Žinoma, gaudo. O kur jūs, meldžiamasis, matėte verslą be vienokių ar kitokių klientų? Čia gi grynų gryniausias legalizuotas anonizmas būtų arba nedėkingas savęs apgaudinėjimas. Tokį gydyt derėtų...
- Na, ir kas gi tas klientas? – jau atšiauriau paklausė ponas Petras: pokalbis su pamišėliu, neseniai atrodęs visai įdomus, jau ėmė įgrysti ir dabar, matyt, virto vienu iš tų beprasmių dialogų, kuriuose pirmasis nevėkšliškai ir nerangiai juokiasi iš savęs, o antras vien snobiškai linguoja galva ir karts nuo karto pašaipiu balsu įterpia trumpą, bet rėžiantį komentariūkštį. Numanu, kad toks pokalbis iš anksto pasmerkiamas nejaukiai ir dramatiškai baigčiai – visažinis, taręs vos kelis pagiežos kupinus apibendrinimo žodžius, palieka kvailį su jo idiotiškomis mintimis, vizijomis bei nesubrendusiu suvokimu ir pats išdidžiai nužingsniuoja šalin. Ponas Petras, beje, tuoj pat taip ir būtų pasielgęs, jei ne...
- Kas, kas? Žinoma, kad jūs!
- Aš? – apstulbo ponas Petras, kad net plačiai išsižiojo, – pasirodo, beprotystei, kaip ir tobulumui, nėra ribų.
- Jūs.
- Aš? – ūkininkas darsyk bandė pasitikslinti, ar gerai nugirdo.
- Na, žinoma, meldžiamasis! – Hamurabis kaire ranka pasitaisė savo katiliuką. – Juk, jei neklystu, pats mane iškvietėte.
- Aš nieko nekviečiau, - suglumęs ir supykęs tarė ponas Petras.
- O va ir netiesa, gerbiamasis! Mes, aitvarai, šiaip sau niekur nesirodome ir be jokio tikslo su atsitiktiniais praeiviais ar jūsų atveju, sėdėtojais, nešnekame. Atvykstame tik tada, jei kas mūsų iš tikrųjų šaukiasi, ir tik tuo atveju, jei būsimojo kliento aptarnavimas mums atrodo naudingas ir žadantis tokį pelną, kokį mes vertiname, - po šių žodžių Hamurabio veidas netikėtai pasikeitė: šypsnys dingo kaip į vandenį, akyse sužaižaravo kažkoks blausus raudonis, o veidas, praradęs savo įprastą spalvą, atvirkščiai, mirtinai išbalo ir pasidarė šiurpus it nakties pamėklės; o, beje, ir balsas pastorėjo ir virto nemaloniai girgždančiu.
– Jūs, tarp kitko, ne pirmas ir ne paskutinis, neigiąs mūsų atvykimo prasmę, - tęsė keistai persimainęs aitvaras. - Nesijaudinkite – pažįstame mes jus visus kaip nulietus. Oi pažįstame... Netgi šimtąkart geriau už jus pačius. Mes įžvelgiame tai, kas glūdi giliausiuose, tamsiausiuose jūsų sielų kampučiuose. Stebime mirtinus pykčio ir juodų aistrų sūkurius, kvatojančius beviltiškumo juoku. Vaikštome ten, kur slepiasi baisiausios žmogaus mintys. Ir niekas mūsų nesustabdo...
Ponas Petras ne juokais nusigando. Akimirksniui jam pasirodė, jog priešais – ne mažas beprotis žmogeliukas, o kažkas kitas, didis, siaubingas ir sunkiai suvokiamas protu. Kažkas, kieno galia pražūtinga, o pro šimtmečius besiskverbiantys kėslai sėja prakeiksmą. Tamsi nežinomybė Hamurabio žvilgsnyje akimirkai prasivėrė - iš jos šiepėsi kruvini pragaro nasrai, pasiruošę sugriebti poną Petrą ir plėšyti, draskyti...
Tačiau tik akimirka! Po jos šis pragaištingas žvilgsnis transformavosi į įprastąjį, žvitrų ir linksmą, keistojo žmogeliuko žvilgsnį, veidas atsikratė nelemto išbalimo, o ir balsas, žiūrėk, įgavo senesnį, malonesnį tembrą:
- Ech, na ir prišnekėjau aš jums visokių nesąmonių, mielasai. Atleiskite, jei įžeidžiau ar ką... Jūs net neįsivaizduojate, kaip džiūgauju, tokį klientą susiradęs. Mažai jūsų belikę šiais laikais. Tai ten, tai šen vos vienas kitas pasitaiko... nes, žinokit, aitvarų paklausa dabar šlykščiai elastinga, o pakaitalai dygsta kaip ant mielių. Visokios technologijos, galimybė pasaulį nusipirkt už valiutą, šaunūs keturiasdešimt penktųjų, penkiasdešimt trečiųjų laimėjimai, o dar vienas iškilusis penkiakampis daug žadančiomis investicijomis svaidosi... Žodžiu, konkurentai nemiega: įstabus homo sapiens progresas ir proto kultas veržiasi priekin, vis klykdamas: „Aš pats! Nereik pagalbos!“ Tokiu atveju mums belieka gūžtelti pečiais ir nuolankiai laukti bent vieno... na, tokio kaip jūs. Tokio, kuris prašyte prašosi padedamas.
- Bet argi... - pradėjo ponas Petras.
-... tiek maža žmonių, kuriems reikia padėti? – tarytum atspėjęs klausimą pratęsė Hamurabis. – Na, gerbiamasis, gal ir nemažai, tačiau pulti gelbėti visokių alkstančių Afrikos vaikų – ne aitvaro nosiai. Jau, rodos, minėjau, jog mes užsiimame tuo, kas mūsų biurui atrodo pelninga ir vertinga. Ir, tarp kitko, visa kita būtų ne mūsų tarnybos reikaliukas – ne mūsiškė niša, darviniškai šnekant. O tai kur jūs matėt, tarkim, santechniką, kuris, išgirdęs jog gretimam bute moteris gimdo, strimgalviais šoktų jai padėti? Ėhė, jis greičiau vargo pridarytų – nes čia kitokio profesionalo reikia.
Aitvaras atsiduso ir veikiai kišo dešinę ranką į vieną iš savo senamadiško švarko kišenių. Po kelių akimirkų sugraibė ir ištraukė kažkokį blizgantį daikčiuką.
- Na, - pasakė. – Užteks bereikalingų šnekų. Štai mano saujoj pinigėlis žėri. Tuojau aš jį jums duosiu, o jūs, namo parvykęs, šešis kartus pabelskite juo į duris ir norą tarkite. Tada aš kaipmat atvyksiu ir viską išpildysiu, ko tik užsigeisite.
Tai taręs, keistuolis įbruko auksinę monetą apstulbusiam ponui Petrui į delną.
- Va, atrodo, viskas, - patenkintas sutarškėjo. – Savo reikalą atlikau – prekę įsiūliau... Ai, beje, kad neužmirščiau: jūs, protingas žmogus, turėtumėte žinoti, jog už viską šiais laikais mokėti reik. Seniau kaina mažesnė buvo, tačiau dabar, deja, prakeiktoji infliacija ir aitvarų biuro neaplenkė. Tad, atsiminkite ir šiukštu iš galvos neišmeskite: ko jūs beprašytumėte, koks bebūtų jūsų noras – tas, kurio labiausiai nekenčiate, gaus dvigubai daugiau. Tai – vienintelė sutarties sąlyga... Na, o dabar, eikite, eikite, mielasai. Begėdiškai gaišinau jūsų laiką ir už tai atleiskite. Nes man rodos, kad galite į savo traukinį pavėluoti.
Nė žodžio netaręs, ponas Petras atsistojo ir jau norėjo pėdinti šalin, tačiau ūmai pajuto, kaip jo riešą kaži kas sugniaužė. Atsukęs žvilgsnį, suprato, jog tai Hamurabis: tęva žmogelio rankutė pasirodė tvirta ir stipri it plieninės replės.
Ir tada, pono Petro siaubui, aitvaras akimirksniui vėl virto pabaisa, o jo akys sušvyto, ir jose antrąkart pasirodė pragaro nasrai – tik ši kartą dar ryškesni ir šiurpesni.
- Neužmiršk, žmogau - tarė jis su šėtonišku šypsniu lūpose. – Mes tave pažįstame dar geriau... netgi šimtąkart geriau už tave patį!
O paskui replės atsigniaužė, ir aitvaras, patogiai atsilošęs suoliuke bei užmaukšlinęs katiliuką ant akių, tyliai sukuždėjo:
- Nagi eikit... eikit, traukinys nelaukia!
Šiurpo apimtas ponas Petras ėmė skubiu žingsniu, kone bėgdamas, trauktis nuo nelemtojo suolelio. Tik perėjęs gatvę ir atsidūręs gyvenamojo namo šešėlyje, tankiai kvėpuojantis ūkininkas atsisuko atgal.
Hamurabio niekur nesimatė.
Nei šalia suoliuko.
Nei už dešimties žingsnių nuo jo.
Nei, apskritai, visoj aikštėj.


***

Traukiniu grįždamas į stotį, esančią netoli gimtojo kaimelio, ponas Petras atrodė kaip nesavas. Vis vartė Hamurabio įteiktą monetą rankose, vis kažką murmėjo, pats su savimi bendraudamas, vis nerimastingai pro traukinio langą žvilgčiojo, nė nežinodamas, ką nori ar nenori tenai išvysti. Apkūnus ponulis, priešais sėdintis ir laikraštuką bevertantis, jau gal dešimtą kartą įdėmiai bei įtariai nužvelgė poną Petrą, kurį, beje, kelionei įpusėjus, dar ir šaltas prakaitas išpylė. O likus vos vienam trečdaliui kelio, ūkininkas ūmai taip trenkė sunkiu kumščiu per langą, kad tas rasi vos vos išvengė subyrėjimo. Priešais sėdėjęs ponulis kaipmat pašoko ir, sugriebęs savo laikraščiūkštį, kažkur nukūrė.
Taigi ponas Petras liko vienas. Tačiau tatai jam nelabai terūpėjo. Net jeigu dabar šalia būtų buvusi gausi ir triukšminga kompanija, ūkininkas vargu bau ar bent dalelę dėmesio jai skirtų – juk šiuo metu visas jo žvilgsnis, visos mintys buvo prikaustytos prie to mažo auksinio skrituliuko, blizgančio saujoje.
Atrodytų, paprastas pinigėlis, gan neišvaizdus ir dar neaišku, ar tikrai iš tauraus metalo lietas. Vienoje pusėje – bešypsančio pudelio galva, gan komiškai pavaizduota, kitoje pusėje keturi skaitmenys, matyt kažkokią datą reiškiantys – 1791.
Ir kas ypatingo toje monetoje?
„Ir tikrai,“ – mąstė ponas Petras, prieštaringoms mintims galvoje besiblaškant. – „Kas gi ypatingo? Ko gi aš nerimstu? Na davė kažkoks pusprotis šiukšlę ir ką, nejaugi jau įtikėjau? Ne, čia, žmogau, tiesiog neatleidžiamai kvaila – tiek daug visokių šunsnukių, šarlatanų ir psichų šiais sugadintais laikais bastosi, argi visais tikėsi? Kvailys aš ir tiek, jei į visokį šlamštą įsiklausau. Reiktų išmesti šį blizgutį pro langą, čia ir dabar... Bet, pala, kažkodėl nesinori. Gal iš tikrųjų pakerėjo... aitvaras! Ha! Jau vien šis žodis sako, jog su kvailiu reikalą turėjau... Bet tas žvilgsnis! O Jergutėliau, tas pragariškas žvilgsnis. Jis tai visai įtikinamai atrodė... Ech, bet vis tiek nesąmonė – gal tik pasivaideno... Tačiau hm, tiesą sakant, ne taip dažnai man haliucinacijos pasitaiko. Ir, be to, tas ūmus dingimas, kai pasižiūrėti atsisukau!.. Ėhėh! Matyt, tiesiog greit nuėjo... Nors ne – jam būtų reikėję nuo aikštės bėgte bėgti. Vadinasi, ir nubėgo... Hm, bet kam jam jau taip lėkti – nejaugi vien tam, kad mane be amo paliktų?.. A tikrai, jis gi beprotis, visko galėjo išsigalvot. Na, tada, viskas tvarkoj! Nieko ypatingo! Ir ta moneta arklio plauko neverta.“
Ponas Petras, rodos, save nuramino ir jau lengviau atsikvėpt norėjo, kai staiga dar viena nelemta mintis protan užklydo.
„Trauk tave devynios! Kaipgi jis žinojo, jog traukiniu važiuoju?!“
Įvairiai ūkininkas bandė tą atsiminimą aiškinti, įvairių teorijų per penkias minutes sugalvojo – pradedant tuo, jog keistuolis Hamurabis tiesiog transporto rūšį įspėjo, ir baigiant tuo, kad vyrukas, gal tuo pačiu traukinių į Vilnių dardėjęs, tik ponas Petras tuo metų į jį dėmesio neatkreipęs.
Bet kuo daugiau ūkininkas mąstė, tuo daugiau abejojo. Kuo daugiau abejojo, tuo labiau linko prie sprendimo, esą atsarga gėdos nedaro ir Hamurabio pasiūlymą reikėtų išbandyti.
„Juk nieko siaubingo neatsitiks ir blogiausiu atveju vien prieš save apsijuoksiu,“- galvojo ponas Petras.
Tokia mintis, kaip bebūtų keista, ramino labiausiai.

***

Tačiau ko paprašius?
Ponas Petras niekaip nevaliojo apsispręsti.
Rodos, prieš sutinkant aitvarą, norų buvo begalės. O kai atėjo laikas vieną išsirinkti – galvoje kilo sąmyšis ir tapo sunku patį save suprasti.
Tiesą sakant, taip ilgai bemąstant ir net besikankinant, ūkininkas pasąmoningai ėmė tikėti monetos galia, o po kelių nerimastingų valandų, kupinų minčių blaškymosi ir stumdymosi, beveik neabejojo, jog noras tikrai išsipildys. Tokio persimainymo priežastis greičiausiai buvo ta, jog ponas Petras užmiršo ir Hamurabį ir pokalbį, ir keistą bei kraupų aitvaro žvilgsnį, o proto eiga sukoncentravo vien ties moneta ir savo noru.
Dar po poros valandų vyriškis nusprendė, jog teks rinktis tarp tokių „neįmantrių“ užgaidų kaip daug pinigų, amžinas gyvenimas arba didelė valdžia. O kai jau norėjos prišokti prie durų ir, šešis kartus pabaksnojus į jas pinigėliu, leptelti vieną iš šitų norą, atmintin sugrįžo Sąlyga:
„Ko jūs beprašytumėte, koks bebūtų jūsų noras – tas, kurio labiausiai nekenčiate, gaus dvigubai daugiau.“
Ir ponas Petras iškart viską atsiminė. Atsiminė, kaip nekenčia kaimyno Antano. Atsiminė, kokia pagieža jaučia visai Lietuvos valdžiai ir apskritai tiems, kuriems turi paklusti. Atsiminė, kaip jį, dorą ūkininką, erzina jaunimas. Atsiminė, kad Vilnius – vien vagių ir chuliganų perykla. Atsiminė, kas užsieny dedas. Ir dar daug daug ko atsiminė.
Sunku, o ir baisu būtų žodžiais nusakyti tą siautulingą sprogimą, tuo metu įvykusį jo sieloje ir išleidusį laukan visus pagiežos šulinio gyventojus.
Tik jeigu kas šalia būtų buvęs, pastebėtų regimąją tos šiurpios nelaimės dalį: pono Petro akys labai persimainė, tapo baisios ir neapykantos sklidinos, iš lūpų atsklido kaži koks urzgimas į žmogaus nė iš tolo nepanašus, o delnai susigniaužė į Damasko plieno tvirtumo kumščius.
Pripuolęs prie durų, ponas Petras, visai negalėdamas sielos uragano suvaldyti, ėmė isteriškai klykti, ir tas klyksmas veržėsi iš pačių jo sielos gelmių, visų neapykantų chaotiško gyvatyno:
- Noriu apakti viena akimi! Hamurabi, tu velnio šarlatane, ar girdi mane?! NORIU... APAKTI... VIENA... AKIMI!!!
Ir ėmė iš visų jėgų daužyti moneta į duris, taip stipriai, jog šias vos vyriai laikė.
Vienas!
Du!
Trys!
Keturi!
Penki!
ŠEŠI!!!
Kraupus demoniškas juokas įsiveržė gryčion ir viskas aplinkui keistai sudrebėjo. Ponas Petras, suspiegęs skausmingu, širdį veriančiu balsu, ūmai tėškėsi ant grindų.

***

Artėjo naktis.
Raudona saulė, žaižaruodama kruvinais spinduliais, leidosi už kalvos – netrukus virš žemės įsiviešpataus ledinis mėnulio šaltis, už savęs vilkdamas tamsos skraistę. Begalinę, niūrią ir negailestingą. Visiškai bežvaigždę.
Petras vis nesikėlė – ir dar ilgai nesikels. Jis gulėjo čia, gryčios vidury, neregėmis akimis niekaip negalėdamas priprasti prie bedugnės juodumos, amžiams užliejusios pasaulį, ir bandydamas suvokti savo pasirinkimą.