Už lango, vakaro, tylėjimo, lyg juodo horizonto,
Ir už dienos, kuri kažkur pražuvo,
Praplyšta debesys, ir, rodosi, sumirga
Raudoni virpantys žarų liežuviai,

O tu rašai, ir tai, kas išgyventa,
Iš naujo vejasi į kvailą tamprią tiesą,
Atsimeni, kad buvo sausis, krenta
Jausmų snaigelės ir staiga gūžiesi,

Bandai suspaust save ir likt nepastebėtas,
Nepaliestas strėliukių laiko ir buvimo,
Bandai pamiršti tai, ką, rodės, iškentėsi,
Kaip rudenėjimą, kaip lietų ir nykimą,

Irimą prilietimų ir mylėjimo ažūro - -

Kaip viskas tirpsta debesų fone,
Ir lieka tik keli narcizai kreivame
Lange naujos prokuratūros.