Užsimerkiu. Galbūt to nereikėtų daryti, kai stovi priešais mane, bet aš kitaip negaliu. Mano vidus neleidžia tavęs matyti, nes pavargo būti skaudinamas. Skaudinamas, nes tu ir vėl, kaip daugybę kartų prieš tai, atėjai prašyti atleidimo.
       Tavo šypsnis, žvilgsnis iš po vaikiškai juokingos juodos kepuraitės, dūmai, kuriuos išputi.. viskas iškyla man tiesiai prieš akis. Galėčiau atsimerkti, bet to nepadarau. Nenoriu matyti tavęs nusižeminusio, šuniškomis akimis prašančio atleidimo.
       Tu tik atsiklaupi tiesiai prieš mane, padedi savo galvą ant drebančių mano kelių ir vos girdimai murmi kažką panašaus, ką jau begalybę kartų esu girdėjusi...  Nebetikiu tuo, ką sakai. Mano gyvenime žodžiai neteko prasmės. Visa tai paistalai, niekai, kuriuos kartosi dar milijonus, šimtus tūkstančių kartų. Ne, ne man, nes aš nebeklausysiu. Aš kartosiu visa tai kartu su tavimi, nes jau mintinai moku viską. Kartosime tai kažkam, kas mumis rūpinsis, kam būsime reikalingi. Kartosime, nes nenorėsim jų prarasti. Kartosime tol, kol ir jie išmoks visa tai mintinai. O tuomet, kai jie pavargs, kai taip pat kaip ir aš nebetikės žodžiais, kai užsimerks tiesiai prieš mus...  Tada mes vėl eisime ieškoti.
       Atsistoji ir išeini. Vėjo gūsis perbėga visu kūnu. Netekau tavęs. Pavargau tave turėti.