Aplietos palša pilnaties šviesa
Pasaulio paslaptys ir žinios susiraizgę miega.
Po rūbais smelkias priešaušrio vėsa,
O mintys bėga, bėga, bėga, bėga

Tarsi pavojaus genama banda –
Sutryps kiekvieną, kas dabar ant kelio.
Krypties žvalgytis nebėra kada,
Juodi šešėliai turi visą valią,

Bet žaros šviesios nubraukė miglas
Ir paskutinę žvaigždę užgesino,
O mintys grįžo į savas vagas
Ir ko taip blaškėsi, nė pačios nebežino.

Gal graužė rūpesčiai, įaudrinti jausmai,
Gal neišgirdo silpno balso proto?
O gal nakty šviesioj neužmigai
Savęs pagailus vienišo, ligoto?

Pasaulis bruzda – vėl nauja diena.
Atsisijojo paslaptys ir žinios.
Diena šita kaip niekada ilga,
Nes tu tariesi pilnatį pažinęs