Mūsų kraujas kartais baltas,
Popierių aplaistom potėpiais, ledu,
Lieka sutemos šalčiu išaustos,
Mėgaujuos šakutės ketvertu virbų.

Grindyse gyveno sielos,
Sugriebė vampyras už pečių,
Akyse blizgėjo leisgyvė skerdiena –
Pats tikrovėje savim mintu.

Sapnuose – tikėti nepabosta,
Kai kabliais akis išplėšia iš žmonių
Trūkusios grandinės, vėl galiu klejoti,
Karštą skausmą springdamas laku.

Kai iš sapno prabundu...
košmaro (?) –
netikėti noriu miego vaiduliais,
net tada prisimenu aš kraujo skonį,
žmonės aš ir tu, Šedim –
Lilit vaikai.