Žmogaus gyvenimas - tarsi augimas medžio,
Šaknim į juodą žemę, šakom į šviesų dangų,
Su vėjais galynėtis, pažinti pradžių pradžią
Ir pažinimo vaisių aukštai iškelti rankom.

Istorijoj kiekvienas turim savo kelio gabalėlį,
Gyvenimą, laiko tėkmės akimirką,
Pažįstam meilę, darbą, džiaugsmo trupinėlį
Ir šaltą baimės, nerimo akivarą.

Tik mes visi skirtingi, mes nevienodi,
Nors žemė ta pati ir saulė tik viena,
Net paprasčiausią ištartą mums žodį
Kartais pamatome kitaip, sava spalva.

Nuo lopšio girdime visi tą pačią tėvų kalbą,
Tik ja susikalbėt patiems sunku,
Atrodo, ne lietuviai – paikos šarkos tarška
Po puošnaus Seimo stogeliu.

Kada žmogus žmogaus negirdi, nesupranta
Valstybių ir tautų keliai labai trumpi,
Lyg valties, kurioj kiekvienas iriasi į savo krantą,
Kol upės vidury, žiūrėk, jau ir skęsti.

Išgirsti ir suprasti, mokėt kalbėt, klausytis –
Sunki, bet reikalinga pamoka.
Žmogui gyventi maža, dar būtina mąstyti,
Kad liktume valstybe, o dar svarbiau - tauta.