Vasarėlė jau suseno ir pakrūmėm nušuoliavo.
Voratinkliuota jos suknia supas medžių šakose.
Miglos bando skalbti žolę, atgaivinti nors atolą,
nes be vasaros kerų viskas miršta pamažu.

Klevas aukso ugnį žiebia, raudonai šermukšnis dėvi.
Soduose obuoliai kaip saulės į rudens rankas jau spaudžias.
Vėjas lyg nakties drugiai ratus virš sodo suka,
Obuolius gelstančioj žolėj savo rankom švelniai supa.

Viskas keičias pamažu ir paklausti kodėl?.. baisu.
Atsakymas išrėžtas žvaigždėse –
šiandieną vakar nebėra... mus glosto rudenio ranka.