Štai ir vėl atėjo Ruduo. Jau šešioliktasis mano gyvenime. Ir vėl girdžiu, kad jau nebešilto, lietaus lašai atsimuša į žemę ir pasidalina dar į keturis, penkis, šešis lašiukus. Man patinka einant gatve stebėti, kaip krinta įvairiaspalviai medžių lapai ir švelniai gulasi ant ką tik nulytų šaligatvio plytelių. Bet laiko pasigrožėti viskuo, ką mato mano akys, nebėra tiek daug, kiek buvo vasarą...
Ir vėl reikia nešti sunkią žinių naštą ant pečių. Ir vėl kasryt mane pažadina, tada atrodo, įkyrus mamos balsas, ir nenorom tenka ridentis iš šiltų miego patalų.
Eidama į mokyklą jau matau, kad miesto gatvių praeiviai apsirengę vis šilčiau ir šilčiau, kas antras žmogus nešasi rankoje skėtį. Matydama šį vaizdą, aš jau galėčiau pasakyti, kas per metų laikas užvaldė mūsų nedidelę šalį. Dėl pasikeitusio oro mokytojai jau įjungia šviesas per pirmąsias pamokas, ir kartais mano žvilgsnis nukrypsta į langą. Matau viską, kas dedasi lauke – lyja. Galiu pasakyti, kad visai nesvarbu, kur tu esi ir ką veiki, juk visada atsiranda laiko pasigrožėti pokyčiais, jei tik juos įžvelgi.
Žinoma, gaila, kad baigėsi vasara, baigėsi šiluma, nebėra tokios šildančios saulės, trumpiausių metuose šešėlių ir taip ilgai netemstančių vakarų. Gaila, kad laikas prabėgo taip greitai, tačiau gyvenimas neįdomus vienodas. Jis kaskart nuteikia mus vis kitaip. Telieka prisitaikyti prie pokyčių ir mėgautis. Juk viskas, kas vyksta gyvenant, yra taip gražu ir nepakartojama...