Jaunystė šypsojos saulėtu, rasotu ir švytinčiu rytu,
Nekilo dar dulkės mirgėjimu karščio, laukuos įdarytu.
Ir puslapiai knygos švytėjo nuo saulės, nuo žydinčių medžių,
Raidelėm juodom į vyzdžius su skausmu ir viltim įsidažę.

Trobelės ir kūtės, ir rėjos pro žalumas pilkavo sprangiai,
Mėlynė pro debesį tiško ir laužės į pravirą langą,
Tik retkarčiais vilgė atklystantis mūkas nuo ganomų karvių
Ir tyliai kuštėjo gyvybe pasaulio atgijusios barvos.

Nušvito mintis kaip krūvelė sausuolių įdegintam lauže –
Per širdį jaunystė, per rytmetį gundančiai raivės ir šliaužė.
Ta pieva, tas laukas, tas medis ir drėgno krūmokšnio pavėsis
Ant veido, ant rankų, ant kūno gardėsiais minkštai nusitiesęs.