Rudenio taku einu ir  šypsausi.
Ryto saulė uždegė dar vieną pienę.
Šis rugsėjis prie savęs priglaus  
ir paslėps ten nuoskaudą ne vieną.
Ateinu per lauką jaunystės taku,
brydę palieku rasotame atole.
Ten dulksna sijojama rūkų,
lyg išgąsdinta šalnos... nutolus.
Lauko voras audžia ir išaus
dar ne vieną tinklą spalio dienai...
Paklausykim klegesio guvaus
Girgsi... jau ir tolsta nuo ražienų.
Palikdamos po plunksną baltą,
gulbės – to dangaus lelijos...