Kai savo mažomis pėdutėmis su troliukai iššlepsėjo į girią, visą ją pripildė ramybė. Troliuku meilės ramybė. Medžiai, gėlės, žolė, krūmai-viskas persigėrė ramuma ir meile. Įsiklausius galėjai išgirsti dvi pašėlusiai plakančias širdis. Tuk-tuk-tuk-tuk... Lyg matoriukai, veikiantys amžinai.
  Du troliukai susikibo už rankučių ir nusišypsojo vienas kitam. Uždainavo vėjas. Jo balsas nuskambėjo per girią lyg krištolinių varpelių melodija. Gėlės švelniai pritarė vėjui traukdamos kelionis oktavomis žemiau.
  Troliukai paejėjo girios keliuku kartu ir kryžkelėje atsuko vienas kitam nugaras. Giria suprato-jie išsiskiria. Vėjas ir gėlės pamažu tilo. Galop jų balsai pasidarė gązdinantys. Ramybė išgaravo. Tik meilė liko. Skaudi ir nuostabiai raudona. Po kelių minučių giria vėl atgijo ir dėja jau niekas nepastebėjo kaip troliukai braukia ašaras nuo savo tobulų veidų...