Po daugel metų susitiko du broliai: vienas turėjo mylinčią žmoną ir du sūnus, o kitas buvo palaidojęs trečią žmoną. Ši istorija apie egoistą ir tris jo žmonų likimus.

- Romai, mes tiek mažai matydavomės, ir į mano laiškus tu retai atsakydavai. Man taip gaila Vitalijos, ji tave labai mylėjo. Man ji sakydavo, kad jei tu ją mylėtum taip, kaip savo knygos rašymą, tai ji būtų laimingiausia pasaulyje moteris.

- Net taip. Aš nemaniau, kad jai reikia mano dėmesio, nes man jo kažkaip nereikėjo. Aš turėjau savo užsiėmimus, į kuriuos visą dėmesį sutelkdavau, bet dabar supratau, koką klaidą padariau, ir kad paverčiau jos gyvenimą pragaru, bet jau per vėlu, – tarė Romas.
- Aš ankstesnių tavo žmonų kaip ir nepažinojau, nes tavo santuokos trukdavo apie metus laiko. Taip man ir nepapasakojai, kas nutiko su visom tavo žmonom, kad dabar likai vienas.
- Neaitrink mano žaizdų, man ir taip dabar sunku. Pirmoji žmona, Regina, mane išdavė su mano geriausiu draugu, pusę metų jie man už nugaros buvo meilužiais, tuomet aš buvau tik įpusėjęs rašyti ketvirtą savo romano skyrių. Kai sužinojau, kad ji taip daro, iškart padaviau skyrybų prašymą. Taip praradau jauną, labai gražią moterį ir savo geriausią draugą, kuris man pasakė, kad kol aš užsiiminėjau savo grafomanija, mano žmona kentė vienatvę, o kiti vyrai greitai pastebi savo vyrų apleistas žmonas, nes jos būna ištroškusios meilės ir aistros. Beje, jie dabar yra susituokę ir, kiek žinau, laimingai gyvena kitame mieste.
O, antroji mano žmona – Nijolė. Kažkaip atrodė, kad tarp mūsų viskas gerai, aš net buvau pamiršęs knygos rašymą, draugus, vakarėlius, bet ilgainiui grįžau prie savo standartinės veiklos. Retai būdavau namie, ir ji kažkur išeidavo nenorėdama viena likti namie, kol vieną dieną radau tuščią drabužių spintą ir laišką, kad ji mane palieka ir išvyksta į Paryžių. Ji reikalavo pusės mano turto, teismai jai jį priteisė, tad dabar kažkur turtinga laimingai gyvena. Ji teisme mane kaltino abejingumu, egoizmu, dėmesio stoka, vyro pareigų nevykdymu, sakė, kad aš jos nemylėjau ir jau po mėnesio pasikeičiau į bloga, tad ji tekėjo ne už to vyro. Dar, kai ją paskutinį kartą mačiau, ji man pasakė, kad užjaučia mano būsimą moterį, nes su manimi gali gyventi tik mazochistė. Tuomet širdau ant jos ir galvojau: nesusidėsiu daugiau nė su viena moterim. Tada laiką leidau tik su draugais, o naktimis rašydavau knygą, kartais atsivesdavau kokią moterį, bet po savaitės draugystės jos mane palikdavo dėl kitų vyrų. Buvau vadinamas ožiu, niekšu, egoistu. O viename vakarėlyje sutikau Vitaliją. Ji visur vaikščiojo viena, nemėgo susibūrimų. Ateidavo ir išeidavo viena, bet net nesidomėdavo, kas aplink vyksta. Kai mes susipažinome, ji man skyrė tiek daug dėmesio, jog net buvau nuo to pavargęs, bet galvojau – geresnės moters nerasiu, tad ji tapo mano trečioji žmona. Beje, ji palaikė mano sumanymą sukurti tikrą knygą, kuri būtų madinga ir mane išgarsintų. Tuomet aš buvau jau parašęs jau penkiasdešimtą skyrių. Vedžiau ją, bet nemanau, kad Vitaliją tada mylėjau, tiesiog ji buvo tokia graži ir protinga, kad aš nenorėjau, jog ji atitektų kam kitam.
- Kaip žinai, aš visad mėgau vakarėlius, draugus.
- Na, Romai... Kai draugai ir linksmybės tampa svarbiau už šeimą, jos ir nebūna.
- Tuomet aš to nesupratau, Aleksandrai. Aš išeidavai į vakarėlį, o Vitalija namie verkdavo, nes nekentė jokių vakarėlių, sambūrių, mano draugų, nes jie jos nemėgo, išgertuvių. Ji save vadino asketiška atsiskyrėle. Grįždavau namo, ją rasdavau sėdinčią krėsle su knyga rankose ir verkiančią. Nervino mane jos ašaros, tada užsidarydavau savo kambaryje ir toliau rašydavau savo knygą. Naktim ji mane apkabindavo ir norėdavo mano artumo, bet aš vakarėliuose turėdavau ir kitų moterų, nes man patiko jaunos nuolat besišypsančios moterys, o jos nuolatinė melancholija man aistros nekėlė.
- Romai, juk tos vakarėlių moterys vienkartinės, nerimtos. Jos vaikšto su šypsenos protezais ir tuščiom galvom, nes tikras gyvenimas subrandina moterį ir ji nebus panaši į nuolatinį juokdarį su taurele rankoj. Jaunos dar kvailos, todėl atrodo patrauklios, bet jos nežino, kas yra tikras gyvenimas už vakarėlių ribų. Nerimtiems nerimtas ir reikia palikti, – nusijuokė.
- Aš manau, kad tik dabar subrendau, bet kam dabar aš senis viena koja kape reikalingas?
- Tau tiek pat metų, kiek ir man, mes dvyniai, bet aš nelaimingas, o tu laimingas ir turi viską.
- Turiu, nes man mano šeima visad buvo svarbiausia, nekreipiau dėmesio į išorinio pasaulio tuštybę, puoselėjau šeimos židinį. Mes su Aida iki dabar esame kaip pirmąkart pamilę, o sako, kad dar taip nebūna. Jei būtum bendravęs su manim, gal nebūtum padaręs tos klaidos dėl Vitalijos, nes kiekvienas vyras būtų norėjęs tokios dėmesį skiriančios ir mylinčios žmonos, bet aš tau buvau nuobodus, tad rinkaisi savo draugų būrį, o ne bendravimą su manimi.
- Aš žinau, kad ji dėl manęs sunyko, o ir tai vyko metų metus, tik aš to nepastebėjau. Teisingai ji man vienąkart sakė, kai aš ją apšaukiau, kad liautųsi verkusi ir susitvarkytų, o ji man tada pasakė, kad net jei ji užsidėtų dujokaukę, aš nepastebėčiau, nes ir taip į ją nežiūriu. Nemokėjau jai skirti dėmesio, gal aš to nemoku, bet niekad nepamiršiu jos žodžių prieš jai numirštant, kai paklausiau, ar ji buvo laiminga su manimi, ji man tepasakė: „NIEKO GERO PASAKYTI NEGALIU, O BLOGO KALBĖTI NENORIU“.
- Gaila, kad per vėlai ligą nustatė, ir vėžys ją suėdė. Kiekviename iš mūsų yra vėžys, tik reikia sąlygų jam pabusti.
- Aš nežinojau, kad ji serga, nes visad buvo silpna, daug verkdavo, kad nepastebėjau jos pokyčių. O, kaip man dabar jos trūksta, kai aš sirgau, ji manimi rūpinosi, kai man buvo bloga, ji visad buvo šalia, guosdavo, o aš jai net šilumos suteikt negalėjau, gailiuosi...
- Bet gerai, kad tai supratai, tik blogiausia, kad supratimas ateina visad pavėluotai, kai nieko pakeisti nebegali.
- Po to, ką man papasakojai, net nežinau, ką tau pasakyti, brolau.
- Meilė tik sau pačiam yra pražūtinga, nes ji yra egoistinė, o egoistai – nelaimingi žmonės, nes nemoka mylėti kitų.
- Na, aš turiu eiti, šiandien mūsų su Aida vestuvių metinės.
- O kaip gi aš, Aleksandrai?
- O tu vis dar nerašai knygos?
- Po to, kai dvylika metų rašiau romaną dviejų tūkstančių penkiasdešimt lapų, jį leidėjai atmetė, kaip nevykusią grafomaniją. Mano viso gyvenimo knygą!!!
- Man reikia tavęs dabar, supranti, juk aš vienas. Draugai turi šeimas, o likę viengungiai tiek prasigėrė jog man su jais bendrauti jau nebesinori, o pačiam gerti jau sveikata neleidžia.
- O, tu sėsk ir iš naujo perrašyk savo knygą, tik šįkart su meile, – ir nuėjo prie durų.
- Ei, Aleksandrai, aš – tavo brolis, tu turi būti su manimi, todėl tave juk ir pakviečiau.
- O, aš išeinu, kad suprastum, kaip gera save mylėti, tik save.
- Prieš Vitalijos meilę tu užtrenkei duris, o aš užtrenkiu duris prieš tavo egoizmą.
- Lik sveikas!
- Aleksandrai!!!