„Jie pavogė iš mūsų žiemą!" – šaukė įsiaudrinusi minia. „Grąžinkite mums mūsų žiemą, kodėl ją atėmėte?" Vienas žmogus priklaupė, rankomis pasėmė įsivaizduojamo sniego, suspaudė įsivaizduojamą gniūžtę ir sviedė į Pilies langą. Jis sudužo ir smigo žemėn tikromis šukėmis. „Štai, pasiimkite viską, kas mums liko. Pasiimkite mūsų sniegą!" Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Žmonės klaupėsi, kėlėsi ir vėl klaupėsi, mojavo rankomis, svaidė įsivaizduojamas gniūžtes, kol pagaliau ėmė lėtai snigti...

Vakaras buvo gražus. Lyg dekoruotas filmui. Dangus nelietė vėjo, o vėjas nelietė dangaus. Kaip seni geri draugai jie kabojo kažkur viršuje ir žiūrėjo į tai, kas vyko šalia Pilies. Jei tąkart būtum pakėlęs galvą, net neabejoju, kad būtum pajautęs tą patį, ką pajutau aš. Akimirką, kai virš galvos pamatai pirmųjų snaigių būrį, lėtai besileidžiantį į apšviestą aikštę, gali pagauti tik kartą gyvenime. Akimirką, snaigėms kabant kažkur tarp tamsos ir žemės, žemės, kuri iki tol buvusi juoda, greitai pabals. Aš tokią ir pagavau. Netyčia. Stovėjau atokiai, nuo svaidančios įsivaizduojamas gniūžtes minios ir žiūrėjau į dangų. Buvo gera.

O minia, neramiai plaudama Pilies sienas, vis veržėsi ir veržėsi artyn. „Atiduokite žiemą, įžūlūs plėšikai, atiduokite mums žiemą!”. Staiga iš tamsos išniro Pilies gynėjai. Pasiėmę šluoteles ir maišus ėmė rinkti ant žemės primėtytas šiukšles. Nuo sudaužytų butelių šukių iki nuorūkų ir kitų smulkmenų. Matyt, darbštuoliai norėjo, kad Pilies prieigos tokią svarbią naktį atrodytų jaukiai. „Juk vis tik sninga, gražiau bus, jei gulsis sniegas ant švarios žemės...“, – pagalvojau.
Danguje besileidžiančios prakalbo dvi snaigės:
- Klausyk, drauge, ką tie žmonės ten daro?
- Nežinau, manau, kad meldžiasi...
- Taip, tikriausiai...
Pakraipė jos galveles ir toliau kurį laiką tylėdamos vairavo mažyčius parašiutėlius.
- Ne, vis tiek nesuprantu. Kam tiems žmonėms melstis?
- Keisti jie. Dažnai elgiasi nesuprantamai.
- Taip. Štai kad ir dabar. Susirinko aikštėn. Juk seniai laikas miegoti.
- Gal ką švenčia? Nors ne… Žiūrėk, koks rūškanas vieno veidas.
- Tikrai. Fe, sukim toliau nuo jo, tūpsim ant stogo.
Ir nuriedėjo snaigės oru, kartkartėmis persimesdamos keliais žodeliais su kitomis, besileidžiančiomis į žmonių būrį…

Žmonės buvo taip įsiaudrinę į įsivaizduojamų gniūžčių svaidymą, kad nė nepastebėjo, kaip pradėjo snigti. Lėtai, migdančiai, meiliai. Snaigių nebuvo daug, jos leidosi ant žmonių ir tirpo, vos keletui pavyko nutūpti ant žemės, tačiau ir tos buvo greitai primintos įtūžusių kojų.

Kišenėje krustelėjo mobilusis telefonas. Metas namo. Kiemas, durys, vonia, ir aš jau lovoje. „Ryte būtinai nepamiršti užsukti į parduotuvę”, – pagalvojau ir nusisukau į sieną. Tačiau užmigti negalėjau. Atsisėdau, įsijungiau lemputę ir ėmiau rašyti. Tikriausiai apsakymą, nė pats nežinau. Apie vakare matytą minią prie Pilies, apie dviejų besileidžiančių snaigių pokalbį, apie tai, kaip pats jaučiausi. Nė akimirkai nesusimąsčiau, kodėl rašau.

Rytas. Pusryčiai, bėgu į mokyklą. Parduotuvė. Vaisių skyrius, kasa. Staiga už akies užkliūna laikraštis lentynoje. Straipsnio antraštė pirmajame puslapyje: „Pilies šturmas“. Skaitau. Straipsnis perkeltas į kitą puslapį, vartau. Keista, bet niekada taip nesielgdavau. Paeinu tolėliau. Buities prekių skyriuje susirandu klijus. Iš kuprinės išsitraukiu naktį rašytą skiautę ir, dengdamas straipsnį laikraštyje, įklijuoju savąjį apsakymą. Įdedu laikraštį atgal į lentyną.

Tądien buvo vėjuota, kartkartėmis nukrisdavo pasiklydęs lietaus lašas, o kartais ir snaigė. Toks metas, kai grumiasi lietus ir sniegas. Kuris kurį. Jei tokią dieną kaip ši galėtum pasivaikščioti upės pakrante, tikriausiai nesirinktum tokios pramogos. Tikrai ne ta diena, tikrai nemalonu. Juolab, kad ir pati pakrantė atrodo nejaukiai. Šiukšlės, gainiodamos viena kitą, maišėsi su dulkėmis, ištirpusio sniego balutėmis bei užsilikusiais medžių lapais. Jokio jaukumo: truputis lietaus, truputis snaigių, štai kad ir šios dvi:
- Ei, drauge!!! Kur leidžiamės?
- Bandom ant to laikraščio, geriau nerasim per tokį vėją, – riktelėjo snaigė į klausimą.
- Čia netikras laikraštis, kažkas įklijuota, – tarstelėjo pirmoji, kojytėmis atsimušusi į raides ir vyniodama baltą parašiutėlį.
- Nagi, anoks mums skirtumas. Tirpstam?
- Tirpstam...
Tose vietose, kur ištirpo snaigės, liko susiliejęs rašalas, tačiau vėjo gūsis pagavo skiautę ir nupūtė tolyn. Tikriausiai vėliau ir įmetė į upę.