Kas kartą atmerkus akis aš negaliu tylėti,
todėl rėkiu kaip sunku gyventi.
Net sapnai susimokę prieš mane. Ir dėl
to nebežinau, kur dėtis...
Kur tik einu, ten visi laimingi ir krykštauja juoku.
O aš keliauju kaip žmogus be sielos.
Nieko nejaučianti. Užmerktomis akimis.
Nuoga per sniegą ir ugnį. Ašarų lietų.
Ir dairausi vis tavęs, tau pasakyti...

Pr.:
Sudie! Kaip buvo gera.
Ačiū, kad laikei mane
Tada sava, o ne svetima.
Sudie! Tariu tai, nes
Per sunku man vienai ir svetimai...

Gailiuosi, kad ilgiau to nebuvo. Mat vis dar
Tave myliu ir negaliu tavęs pamiršti.
Kenčiu tą nelemta vienatvę, kurios taip
nelaukiau, bet gavau.
Tu buvai man sakęs, kad esu stipri, esi juokavęs,
kad nemoku verkti. Gaila, kad tai buvo
tik bereikšmiai žodžiai. Tuštybė tavo sakiniuose.
Ir turbūt todėl tu man ir sudaužei širdį.

Pr.:
Sudie! Kaip buvo gera.
Ačiū, kad laikei mane
Tada sava, o ne svetima.
Sudie! Tariu tai, nes
Iškeliauju, kad nebūtų
Sunku...

Tik prašau, nekeliauk kartu, jei vis dar tau
ką reiškiu!

Pr.:
Sudie! Kaip buvo gera.
Ačiū, kad laikei mane
Tada sava, o ne svetima.
Sudie! Tariu tai, nes
Iškeliauju, kad nebūtų
Sunku... (2 kartus)