Paltų skvernais, įtemptais lyg burėm, plyšiais neužvarstytų batų, lankais neprigludusių apykaklių, plaukuos pasimetęs ne vėju, ne lietum ruduo srūva. Kaip aklą namo parsivedžiau. Tie nubraižyti batų galai, keliai išdilę nuo ilgo klūpėjimo, gailėjimo, ne skurdu - ilgesiu dvelkia. Seniai žinau rankas  suskilusias ne nuo šalčio, lietimų pamirštas. Aš tave atsimenu. Aš tave žinau. Aš tavęs nepažįstu. Akys ne žvilgsniui, akys pačios į save, kaip bedugnės balos. Aš tave atsimenu iš šypsenos liūdnesnės už visas raudas. Žinau, kaip kasdienį grindinį, kvapą dūmų, kritimą miglos, apsunkusios, pailsusios. Bet aš tavęs nepažįstu, net jeigu ne aš, o tu mane suradai, net jeigu iš manęs išėjęs į mane sugrįžai, aš tavęs nepažįstu.