Į palatą grįžau nieko nebijodamas, jaučiausi kietas, buvau susijaudinęs ir laimingas, nuveikęs kažką tikrai vertingo savo trumpame gyvenime. Vienas debesiukas, tiesa, praplaukė kažkur pasąmonėj – ar tai galima vadinti skaistybės praradimu? bet atidėjau šį svarstymą kitam kartui. Dabar pasigailėjau, kad nepaėmiau degtinės į skolą, mielai ją būčiau išgėręs su idiotu. Lovoje radau savo laikrodį, mintyse padėkojau idiotui ir pasižadėjau rytoj su juo prisigerti. Jis rodė penkiolika minučių po dvyliktos. Dar girdėjau  kaip arabų berniukas per miegus kažkam, gal man, pasakė kažką  arabiškai, bet aš nesukau galvos dėl vertimo. Užmigau kaip užmuštas.

Prisisapnavo geroji pagalvė.  
Kuri buvo labai stora ir sugėrė mano ašaras dėl nelaimėto karo.
Ir nelemtoji sasiska, kuri buvo tik mėsos surogatas.
Ir kuri niekaip nenorėjo  sulįsti į seselės burną.
Ir galų gale jinai ją išspjovė.
Ir didelės akys, išsprogusios akys.  
Kurios klaidžiojo koridoriais, išdažytais iki pusės rudai.  
Vienos.
Be žmogaus.
Su briedžio ragais vietoj antakių.
Ryte prikėlė trimitas, koks būdavo pionierių stovykloje.  Pramerkęs akis supratau, kad tai ne sapnas. Visi buvo pašokę iš lovų, net seilių angaras išsirito be mano pagalbos. Trimito signalas
                                                            „Kelkis, kelkis jau rytas
                                                            Tu pirmas esi padarytas“
artėjo baisiu greičiu ir netrukus durys atslilapojo, o pro jas įvirto raumenų kalnas, apvilktas sportinėmis trumpikėmis ir marškinėliais be rankovių, kad įspūdingiau atrodytų bicepsai, prie lūpų prispaudęs jis laikė geltoną trimitą ir mačiau, kad tuoj pakartos savo skanduotę, todėl tik giliau palindau po antklode, bet iškart buvau demaskuotas ir išmestas iš lovos. Mano kambariokų jau nebuvo, tad kalnas pats ėmėsi aiškintis situaciją: Tu naujas? ir nelaukęs atsakymo išvilko mane už kojos į koridorių. Ten visi jau stovėjo išsirikiavę ir kalnas sukomandavo: Vietoje bėgte marš.  Aš irgi pasileidau su visais, nes nemačiau nei vieno, kuris būtų mėginęs tam pasipriešinti (Simka, mačiau, taip pat bėgo), o pirmas aš niekada nemėgstu išsišokti, geriau likti nuošalyje.  Nubėgę kilometrą, padarėme dar keliolika  vertingų pratimų, kurie galutinai mane pribaigė ir jau maniau, kad nukrisiu visam laikui, bet tuo metu pasigirdo kita kalno komanda: Visiems praustis, ir aš nusprendžiau, kad dabar jau galiu pagulėti ir niekas daugiau manęs neprikels šiandieną. Dar padėkojau sau, kad vakar negėriau, nes kažin ar būčiau pakėlęs  šią egzekuciją. Bet nespėjau net antros kojos įnešti po antklode, kai vėl buvau demaskuotas to paties įkyraus tipo ir nuvilktas iki prausyklos, kuri buvo šalia tualeto. Seilių tiekėjas jau buvo tenai, nežinia, kaip jis surado kelią, ir prausė savo veidą seilėmis.

Į širdį įsismelkė bjauri nuojauta, kad ši diena gali būti ne tokia linksma, kaip vakarykštė.
“Spolto instluktolius”, pavėluotai apšvietė mane idiotas. Pro langą įspindo jauna pavasario saulė ir žadėjo žemės gyventojams šiltą ir nerūpestingą dieną. Tik ne man.

Tuoj po pusryčių prasidėjo vizitacija ir apie ją iškilmingai paskelbė pionieriškas trimitas, išskandavęs :
                               “Ligoni ligoni,
                              apie ką tu galvoji?”
arba kažką panašaus. Idiotas vėl man paaiškino: dabal ateis daktalas. Ir tikrai, neužilgo į palatą įėjo vyras juoda barzdele, kokių keturiasdešimt penkerių metų, labai liesas ir aukštas, malonaus veido ir besišypsantis, tamsių , skvarbių ir gyvų akių. Balsas, kai jis pasisveikino, atitiko jo išvaizdą - minkštas, švelnus ir negarsus. Visa savo povyza jis labai disonavo su jį atlydėjusiu raumenų kalnu, “spolto instluktoliumi”, kuris dabar atliko, kaip supratau, asmens sargybinio funkcijas, ir šį kartą jau buvo su kelnėmis, bet vis dar berankoviais marškinėliais, kad savo bicepsais varytų siaubą pamišėliams. To negana prie diržo dar turėjo pasikabinęs bananą. Aš jo iš tikrųjų bijojau. Iš paskos nepastebėta, kiek tai leido jos kubatūra, įplaukė labai stora seselė, ir palatoje laisvos erdvės neliko, jei dar kas būtų norėjęs užeiti.
Vizitacija, per kurią mintyse pavadinau daktarą “geruoju”, truko labai neilgai. “Gerasis daktaras” palietė seilių meistro pagalvę, įsitikino, kad ji šlapia, reiškiasi  pablogėjimo nėra, kaip ir pagerėjimo, pabandė sugauti arabo akis, nepavyko, na ir nereikia, paspaudinėjo pagrindiniais  abiejų rankų pirštais idioto galvą, ji vis dar buvo kieta, suminkštėjimo nepastebėta, ir atsigręžė į mane: Vienuoliktą lauksiu pas save, nusišypsojo ir išėjo, kalnas taip pat išėjo, bet nenusišypsojo, priešingai –  pasistengė dar labiau mane įbauginti: padarė gąsdinantį judesį , lyg pultų, ir sušuko – ha, aš vos nenumiriau,  nukritau ant lovos, seselė nusišypsojo ir kažkaip suokalbiškai į mane pažiūrėjo, po to išplaukė į koridorių.

Pažvelgiau pro langą, saulė vis tiek švietė, tai buvo neįtikėtina, niekas nepasikeitė, o juk vizitacija, tokia svarbi man,  jau buvo pasibaigusi.

Su nerimu ėmiau laukti vienuoliktos valandos. Žiūrėjau į tėvo laikrodį ir prisiminiau jo išėjimą iš namų. Man tada buvo vienuolika. Tėvas skutosi. Vonios kambario durys buvo atidarytos, kad tėvas girdėtų ką jam sako mama iš virtuvės, kurioje ji virė man pienišką košę.  Aš irgi girdėjau, nes ir mano kambario durys buvo atviros, aš pats jas atvėriau, lyg ką nujausdamas, nors ir labai nemėgau barnių. Dar labiau jų nemėgo tėvas ir tą rytą jam trūko kantrybė - jis išėjo. Laikrodis liko ant veidrodžio spintelės vonioje. Mama dar pasakė (nesupratusi, kad tėvas išėjo visam) - visada jis ką nors pamiršta, tik kai tėvas negrįžo dėl laikrodžio ir po trijų dienų, mama pagaliau suvokė, kad šio žmogaus ji neteko. Tylomis perdavė man laikrodį, kuris gal buvo estafetės lazdelė, perdavinėjama iš kartos į kartą. Kurį laiką mama buvo tyli, bet greit vėl atsigavo ir ėmė pielinti mane: kodėl pamokų neparuošiau, kodėl vėlai grįžau, kodėl pradėjau rūkyti, o paskui ir kodėl ėmiau gerti? Labai gerai supratau tėvą. Dabar mama liko viena kaip pirštas ir turbūt neatsidžiaugia pagaliau pasiekusi taip trokštamą ramybę. Ką gali žinoti.

Tą dieną irgi švietė saulė. Prieš devynis metus.