Aš nemiegu. Taip sunku užmigti, ką tik nulijo, oras kvepia šaltiniais. Tokiais gaiviais. Pavasarį iš po žemės iššliaužiančiais.
Versmės vinguriuoja nakty. Einu. Šlapia, permerkta šio lietaus, kuris jau slepiasi kitoje horizonto pusėje. O aš bėgu, bandau pavyti naktį ir lietų, tikiuosi paryčiais už kasos pagauti vaivorykštę.
- Graži naktis, – šypsosi mano lėlė.
- Žinau, – uždususi sakau aš.
- Pavargai? – klausia.
- O kaip tau atrodo? – klausiu jos aš.
Ji šypteli ir sumurma:
- Nepavysi...
Bet nesustoju. Kvailos tos lėlės. Aprengtos dailiomis suknutėmis, kilnojamos iš kampo į kampą ir nesipriešinančios, tokios nesavarankiškos...
Mano lėlė neturi puošnios suknelės. Jos vardas Molė. Ją iš molio sulipdžiau pernai rudenį, kai nusibodo vienai bėgti laibų Saulės kojų pėdsakais.
- Kad nebūtų taip liūdna bėgant, Mole, – nulipdžius pasakiau.
- Gerai, – linktelėjo ji.
Taip ir prasidėjo.
Gerai, kad šiandien lijo. Meškinas galės atsigerti nuo žolės, nes daugiau vandens nėra – širdy remonto darbai, Rūpestis areštinėje už priekabiavimą prie darbininkų.
- O, – mano mintis pertraukia lėlė.
- Kas? – piktai klausiu.
- Pavijai, – išplėtusi savo molinius vyzdžius šnabžda ji.
- O, – dabar sakau aš.
Vaivorykštės kasą pririšu prie pušies. Kad nepabėgtų, kol rytas ateis. Negerai, kai vaivorykštės naktį laksto vienos. Jos – kaip avelės, sutemus nuklydusios į mišką.
- Nudažyk mane, Mu, – nei iš šio, nei iš to paprašė mano lėlė.
- Teptuko neturiu, Mole, – bandžiau išsisukti.
- Su pirštais, Mu, – mažais moliniais pirštukais sugniaužusi medžiagą ji truktelėjo mano apykaklę.
- Gerai jau.
Nupiešiau jai kelnes. Ir marškinius, lygiai tokius kaip mano. Kasas nuspalvinau geltonai.
- Graži tu, Mole.
- Ačiū, – dabar jau žydromis akimis blyksėjo ji.
- O. Vėl lyja, – užvertusi skruostus grožėjausi aš.
Lietus nuplovė Molės kelnes. Ir marškinius nuplovė. Veidas pasidarė nusiminęs. Išsigandusi paslėpiau lėlę kuprinėje. Atsisėdau, išsitraukiau mamos suteptą sumuštinį ir ėmiau valgyti. Tik dabar pastebėjau, kiek ilgai keliavau – jau švito. Atrišau ilgas vaivorykštės kasas, pamojavau jai, bėgančiai savo taku, ir patraukiau namo. Namie Molę pastačiau ant palangės, prie praviro lango ir Meškino. Jau norėjau kuo ramiausiai eiti į mokyklą, kai pamačiau vis dar mėlynas lėlės akis.
- Kai lijo, Mu, aš užsimerkiau, – supratusi mano mintis pasakė.
Girdėjau, kaip po namo grindimis prašliaužė dar vienas šaltinis.