Ką tik prabėgusi vasara traukiasi, užleisdama rudeniui vietą mano mintyse, o jis apgaubia tamsos skara smegenis, gula rytiniais rasos lašais, spaudžia nostalgija ir kamuoja praradimo pojūčiais. Spardau kankorėžį nerasdama grybų, lyg jis būtų kaltas, jog negaliu sulaikyti laiko tėkmės. Dienos pilkėja, prarasdamos skonį ir spalvą. Mano dienos. Tai tik šiandien – tik šį rudenį, tik... Ką aš čia veikiu? Va kokia graži lepšiukų šeimynėlė! Girdžiu sesės balsą:
– Pažiūrėk, kiek musmirių vienoj krūvoj – dar nesu tiek mačius!
Gyvenimo spalvos – juoda ir balta. Monada – DAO. Kiekviename juodame linkyje lašelis balto –vilčiai, kiekviename baltame – lašas juodulio, kad neužsimirštum, kad visada būtum budri ir akylai sektum savo laimę, nes tai tik akimirka, akimirka tarp būsimo ir buvusio. Ir taip vasarą keičia ruduo, rudenį – žiema, pavasaris, vasara. Tarp juodo ir balto pinasi vaivorykštės spalvos – spektras. Tai ir yra gyvenimas. Tik kaip jį nudažyti kuo šviesiau? Klausiu savęs. Dabar. Anksčiau nebuvo kada apie tai galvoti. Mokslai, darbas, namai, vyras, vaikai, senyvi tėvai. Voverė rate. Filosofijai vietos nebėra. Dabar jos sočiai. Kad nenušoktum „nuo proto“, šoki į mašiną ir nerimsti kažkur lėkdama. Ką tik marti pasiguodė. Mano sūnus, grįžęs namo, nerimsta:
– Važiuojam, einam kur nors – bėgam iš namų.
Toks pat nenuorama. Sakau – jam reikia veiklos, hobi, ko nors, kad galėtų realizuot save, atrasti savąjį aš.
Gera patarti kitam. Svarbu noras būtų judėti, veikti, lėkti.
– Tavęs nėr ir nėr namie, kur tu būni?
Visur, vis dar ieškau savęs ir dar, rodos, tik pradedu gyventi. Kaip gera. Laisvas paukštelis, ką tik iškritęs iš lizdo, išmoko skraidyti. Laisvė! Pagaliau laisvė nuo įsipareigojimų, priklausomybių, darbų ir t. t. Noriu valgau, noriu gaminu, noriu dirbu, noriu guliu, miegu, skaitau, rašau, grybauju...

Grybauju. Važiuoju Merkinės keliais, ir taip norisi išlipti, eiti samanotais miškais, glaustis prie medžių, rinkti voveruškas. Kokie gražus čia miškai! Iš kur tas potraukis miškan? Jame aš augau. Tiesiog miško pakrašty stovėjo trobelė. Kiek nedaug žmogui reikia nuotaikai praskaidrinti – išlipti pakely ir žengti į samanas... Bet ne visiems, ne visada. Štai draugės duktė psichologė aiškino tėvui:
– Tėve, juk norint tenkinti dvasinius poreikius, pirmiausia turi būti patenkinti visi primityvus – tai yra, žmogus turi būti pavalgęs, apsirengęs, patogiai išsimiegojęs. Ir tik po to jo norai tobulėja.
Taip tobulėja. Jauna moteris, dar ką tik buvęs vaikas, o jau dviejų pametinukų mama, reikalauja vyro  automobilio. Jos netenkina dalintis su vyru viena mašina, jai nereikėjo būto. „Aš galėjau ir nuomotis! – šaukia ji – man reikia automobilio!“

Ir taip žmogui niekada negana, gyvenimas nestovi vietoje. Vieni poreikiai iššaukia kitus, pastarieji – dar naujesnius, dar ir dar... Sumaterialėjam. Tiems dvasiniams jau nebelieka vietos, nes nepatenkinami primityvūs. Kiekvienam – savo. Vienam – baseinas kieme, kitam – samanos miške.