Tais metais rugsėjo antroji diena buvo saulėta. Termometras, kurį kadaise nemokšiškai pritvirtinau vietoje, beveik nuolat apšviečiamoje tiesioginių spindulių, išdidžiai rodė 32 laipsnius Celsijaus. Nepaisant to, kambaryje buvo vėsoka. Sėdėjau apsirėdęs megztiniu.
Rašiau. Maigydamas kompiuterio klaviatūros mygtukus. Laišką draugui. Apie problemas. Ir kartu prašiau nedidelės jo paslaugos. Buvau paskendęs savuose reikaluose. Mintys sukosi tik apie juos...
Staiga ausis pasiekė neįprastas garsas. Keistai intensyvus. Ir beviltiškas kartu. Pasukau galvą į tą pusę. Ir nors už lango driekėsi marga pieva, stovėjo daugiabutis namas su langų armija ir kieme pirmyn – atgal pėdino senutė, netrukau pastebėti to, ko ieškojau. Tiesiog garsą skleidęs objektas nemažiau intensyviai ir judėjo.
Į stiklą plakėsi drugelis. Nuo vaikystės laikų vadinu jį Jaučiaakiu. Nežinau, tai - tikrasis rūšies pavadinimas, ar tik giliai į vidų įrašytas žodis, kuriuo mažam vaikui prieš daugybę vasarų motina įvardino įdomųjį vabzdį.
Kažkodėl nesudvejojau. Nė akimirkos. Kaip mat pakilau iš krėslo ir tiesiog nušokau prie lango. Atitraukiau užuolaidas, atkišau rankas link drugelio...
Tačiau ant palangės augo penki kaktusai. Ir skrajūnas, galbūt manęs pabūgęs, nėrė po vienu jų. Nespėjau prisiminti augalo spyglių. Todėl netrukus teko nusikeikti. Tiesa, gan saikingai.
Vis dėlto netrukus įsitikinau, kad drugelis manęs nelabai tebijo. Labiau tikėtina buvo tai, kad jis į stiklą plakėsi iš sumišimo, tiesiog chaotiškai. Tad netrukus jį sugavau. Iš pradžių – dviem pirštais už kojų, o vos po sekundėlės jau laikiau saujoje. Juk bijojau, kad, mėgindamas ištrūkti, gali mano rankoje ir tas laibąsias kojeles palikti.
Langas buvo praviras. Iškišau į lauką plaštaką ir atgniaužiau delną. Drugelis išlėkė tartum kalinys po ilgiausios bausmės. Sparneliais nudūmė taip, kad nieko aplink nebematė. Todėl ir kelionė jo buvo trumpa. Vos vieno metro ilgumo. Iki voratinklio viršutiniame balkono kampe.
Aš net suprunkščiau iš nuostabos... Tokios įvykių eigos tikrai nesitikėjau. Tiesa, nemažiau nustebau ir po kelių sekundžių, kai prie drugelio akimirksniu išdygo voras. Apvaliu pilvu, į save riestomis aštuoniomis kojomis. Kokia ironija – pagalvojau. Ar jo likimas... Mintys ėmė suktis tarsi išsipusčiusios poros valso ritmu.
Tik kai jau pats ėmiau austi mintį kaip anas mano kaimynas voratinklį, drugelis taip suspurdėjo sparneliais, kad lipšnūs siūlai aplinkui nebeatlaikė. Ir jis nuskrido toliau...