Tau mano gyvenimas atrodo labai paprastas, o aš pati – išprotėjusi svajoklė, besikarianti dangaus kartuvėse ir ieškanti klausimų, nes atsakymus jau seniai žinau. Tu – Visi, nes Visi nori būti į Tave panašūs ir sekti Tavo pėdomis, įmintomis neegzistuojančioje realybėje ir niekad neateisiančio laiko voratinklyje, kurio voras esi Tu, o aš – musė, kurios sparnus turbūt suvalgysi greičiausiai, vėliau ištampysi kiekvieną mano kūno gyslelę, o jei rasi širdį, pasiliksi desertui... Ak, vargšė muselė, kurios neįmanoma išgelbėti, nes mano, kad jos problemos yra pačios didžiausios pasauly ir už jo ribų. Tik jai, naivuolei, niekada svajonės neišsipildo, nes pati negali išpildyti kitų musių svajonių. Nesusipratėlė egoistė, apsikarsčiusi savo principais ir netikinti Visatos dėsniais, kuriuos pati padėjo sukurti. Ji – veidmainė! Tau ji šypsosi, o ant jo peties verkia. Tau ji pataria, o jo prašo patarimo... Matot, ji ir vėl karščiuojasi. Paradoksas – karštakošė, kurios rankos nuolatos būna pamėlynavusios nuo šalčio, o akys išplaukusios į audringąsias jūras, kurių bangos vis atplukdo nežinomybę. Ji nekenčia nežinomybės, bet savo noru joje skandinasi... Ir pati lenda į voratinklį!