Gyvenime žmogui lemta patirti daug troškimų, lengviau ir sunkiau įgyvendinamų svajonių, kurti kasdieninius ir tolimus planus. Ir tai gerai. Be abejo, nereikia smerkti tų, kurie trokšta būti turtingi, pirmauti, daryti įtaką kitiems ar kuo nors pasižymėti. Tačiau iš visų troškimų bene vertingiausias yra žinių siekis, nes tik žinios, jų lygis skiria civilizacijas, iškelia žmones, tautas ir valstybes, teikia pagrindą vaisingai kūrybai, skatina norą bei atveria galimybę jomis dalytis su kitais. Pasidalinant duona, pastoge galima padėti žmogui dieną kitą, o pasidalijus žiniomis padedama visam gyvenimui.

Norisi paklausti, kiek tų žinių reikia? Visko nesužinosi, žmogaus gyvenimas toks trumpas. Tai tiesa, žinių vandenynas neaprėpiamas. Tūkstančius metų prieš mus žmonės siekė žinių, tikriausiai tūkstančius metų po mūsų jų sieks, nes žinojimo kelias neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kuo toliau juo einama, tuo veriasi vis naujesni ir platesni horizontai, vis labiau atsitiesia ir aukščiau pakyla žmogus.

Gal kai kam tokia filosofinė straipsnio pradžia ir nepatiks, paskatins kuo greičiau skleisti kitą puslapį, bet atsistojus prie naujųjų mokslo metų slenksčio, reikia susimąstyti, kur mes einame, kokias duris atversime ir kas už jų pasitiks. Mokykla, kokia ji bebūtų – universitetas, kita aukštoji, garbingu vardu besivadinanti gimnazija ar tik tolimo kaimo pradinė – yra ta žinių versmė, prie kurios keleriems metams sustos mūsų vaikai. Juk mes patys lemiame savo tautos bei valstybės ateitį, nes kokia šiandien yra mokykla, tokia rytoj bus valstybė.

Iš paukščio ar lėktuvo skrydžio visais metų laikas žemė labai graži, bet gražiausia rudenėjant, kai ima maišytis spalvos ir tik žydros ežerų akys išlieka vienodai vaiskios, tyros. Tik Rugsėjo pirmąją galima pamatyti dar didesnę spalvų gausą, kai vienu metu visais vieškeliais, keliais ir gatvėmis pasipila maži ir ūgtelėję mūsų vaikai, vaikaičiai. Ką jie ras naujoje ar atnaujintoje mokykloje? Ar tikrai neišsenkančią spaustuvės dažais tebekvepiančių vadovėlių ir mokytojų širdžių audžiamą žinių versmę, ar tik šiek tiek perdažytas sienas, pernykščius suolus ir tomis pačiomis pavargusiomis akimis bandančią šypsotis, lyg atsiprašinėjančią auklėtoją. Tikrai ne ji kalta, kad gal ne kiekvieno vaiko širdį sušildys Rugsėjo pirmosios šventė, kad ne kiekviename kaime ar miestelyje nuskambės sidabrinio varpelio balsas, kad ne viena senesnė mokykla taip ir nepravers durų mokslo žinių siekiantiems vaikams.

Didėjančią valstybės skolą savo žmonėms galima prilyginti su situacija, kai iš vargo skinami žali neprinokę obuoliai. Kartu galima tikėtis, kad medis liks, o po metų kitų bus galima sulaukti ir prinokusių, saldesnių vaisių. Kai valstybė dešimčia procentų mažina lėšas švietimui, mokslui, tai siaurinami žinių versmės krantai, tarsi genimos ne tik medžio šakos, bet pakertamos pačios šaknys. Žmonėms iš tokio medžio gausaus ir gero derliaus tikrai nėra ko laukti.

Kas ir kokiu balsu turėtų perspėti politikus, vyriausybę, kad valstybės šaknų kapojimo, kad suvoktų, jog mokslo ir žinių reikia ne tik dabarčiai, bet svarbiausia – ateitiems kartoms? Galvodami apie šalies ekonomiką, Europą, turėtume suprasti, kad ne bankų, mašinų ar šautuvų kiekis lemia mūsų įvaizdį, bet mūsų protas, mūsų žmonių intelektinis potencialas, tautos ir valstybės branda. Argi tai pasiekiama esant skurdžių mokyklų, institutų bazei ir tik universitetines iškabas turintiems universitetais? Jei esame sąžiningi, turime pripažinti – ne.

Ne vieną kartą lyg kokį priekaištą tenka perskaityti laikraštyje arba išgirsti televizijos laidoje, kad per daug Lietuvoje žmonių, per daug ligonių ir gydytojų, per daug aukštųjų mokyklų ir studentų, per daug mokslininkų ir institutų, o apie žemdirbius ar šiaip pensininkus ir kalbėti neverta. Netgi svarstoma, kad tik pusė iš jų turėtų likti. Bet už vis nesąžiningiausia, kai kalbama, kad per daug ir mokyklų, kai kurios iš jų visai neekonomiškos, tad tenka uždaryti. Kai taip kalba koks nors ką tik neblogą biznį „prasukęs“ laisvosios rinkos garbintojas, gal ir nėra ko stebėtis, bet daug blogiau, kai tokias nuostatas bandoma kišti į valstybinės politikos rėmus ir atitinkami pertvarkyti valstybės ar savivaldybių biudžetą, sveikatos, mokymo ar mokslo programas.

Nėra skaudesnių žinių, kaip žinios apie uždaromas kaimo mokyklas. Ir ne tik Rytų Lietuvoje, kur lietuviškos mokyklos mūsų visų gėdai tapo pirmiausia ujamos, bet ir miestuose, rajonų centruose. Kai ekonominio sunkmečio skraiste, reformomis ir „krepšeliais“ bandoma uždengti savo ateities, tikrųjų vertybių nesuvokimą, tai ne tik liūdna, bet ir skaudu. Pompastiškai šventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, šių metų pirmokėlius pavadinsime tūkstantmečio pirmokais, bet kokį į juos įdėsime turinį? Gerai, jeigu jų širdyse ir protuose paliks nors gražūs žodžiai, dainos ir gėlių žiedai. Būtų gerai, kad neliktų dabartinės švietimo reformos sumaišties, mokytojų liūdesio dėl sumažintų atlyginimų ir tėvų skundų dėl dar vieno pabrangimo, nuolat tuštesnės piniginės.

Ir vis dėlto Rugsėjo pirmoji – neeilinė šventė. Galima nebūti mokytoju, neturėti mokyklinio amžiaus vaikų ar jau pamiršti priešmokyklinį šurmulį, bet kiekvieną jaudina mažylio rankoje nešama gėlių puokštė savo pirmajai mokytojai. Ne tiek daug tų džiaugsmo akimirkų bus jai skirta vėliau.

Suprantama, kad ne nuo visų noro ar nuomonės priklauso, kokia yra ar bus mūsų mokykla, ta neišsenkanti pirmųjų žinių versmė, ne visada gali rasti atsakymą į pervargusios ar neturinčios darbo mokytojos klausimą: o kaip man gyventi? Tad nors geras, nuoširdus žodis, tartas jai Rugsėjo pirmąją, tebus atsakymas, prasmingiausio darbo įvertinimu, pašaukimo pripažinimu, nes be mokytojo, be mokyklos ir neišsenkanti žinių versmė gali netekti savo pradžios, jėgos ir gaivos.

P. S.:

Kai šias eilutes parašiau, prisiminiau, kad mano Rugsėjo pirmoji buvo lygiai prieš 60 metų. Tik aš jos kaip ir neturėjau. Ėjo neramūs ir vargani 1949-ieji pokario metai. Tačiau keturi broliai ir dvi seserys Rugsėjo pirmąją išėjo į mokyklą. Jaunesni – į gretimame kaime tremtinio name įkurtą pradinę, o vyresni – toliau, į septynmetę. Man dar nebuvo sukakę septyneri metai, tad vienas turėjau likti namuose. Tik kur tau. Nusekiau iš paskos ir taip visą rugsėjo mėnesį, kol pirmoji mokytoja Ona Barvydienė pagaliau į pirmokų sąrašą įrašė ir mane, nes jau mokėjau skaityti ir žiniomis beveik nenusileidau vyresniesiems. Na ir kas, kad trūko vadovėlių, nebuvo sąsiuvinių, o namuose turėjome tik vieną rašalinę su rašalu. Naujesnę pasakų knygą mokytoja skaitydavo pati vienu metu visoms keturioms klasėms kartu, nes visi buvome viename kambaryje, tik skirtingose suolų eilėse.

Sunkūs pokario metais, bet ir tada nuošalioje kaimo mokyklėlėje labiau už viską savo darbą mylėjusių mokytojų dėka prasiveržusi maža žinių versmė surasdavo kelią į vaikų širdis ir jas uždegdavo mokytis, kurti, tobulėti. Kai nueiname toli ir pati pradžia pavirsta tik gražia gyvenimo akimirka, jos reikšmė netampa menkesnė, o priešingai, dar labiau ja džiaugiesi. Saugokime ir mylėkime savo žinių versmės pradžią – Rugsėjo pirmąją.